Absoliuti tyla

Lietus dar ne...,  o debesys jau per žemi.
Danguj įsigalėjo laikinos paliaubos,   
ore likučiai dulkių pagaliau bus
pažeminti-įžeminti. Ir ašimi

istorijų kur nors, bet atskirai,
taps dulkių praeitis bevardė,
pakimba žodžiai tartum auskarai
žemiau klausos, o atmintis atstoja skardį,

kuriuo nusirita žemyn ieškotojai dugnų,
griūčių nesukeliantys niekad. Na gal kartais.
Pasakymai – nuo paviršinių ir drėgnų
iki svajojančių pasiautėt svertais.

Prošal  orai nė vieno šanso nepraleis               
vidinėj scenoj dekoracijas mainyti,                                             
ramybės lėbaus, išdykaus, po siautuliais
miegos lėkštelėse svarstyklių. Smulkmenytė.

Svarstyklės tik dėl jos nebeatgaus
tikslumo. Taip jau visuomet, deja, nutinka
pusiausvyrai tarp tikro ir pigaus.
Ir nenaudinga rasti kaltininką.

Taigi, ims lyti. Aukštis debesų                                     
reikšmės neteks. Tad tikimybė liūčiai         
išliks. Lašai nustebę, su
sniegu, bus netikėti tylai absoliučiai.