Lietus dar ne..., o debesys jau per žemi.
Danguj įsigalėjo laikinos paliaubos,
ore likučiai dulkių pagaliau bus
pažeminti-įžeminti. Ir ašimi
istorijų kur nors, bet atskirai,
taps dulkių praeitis bevardė,
pakimba žodžiai tartum auskarai
žemiau klausos, o atmintis atstoja skardį,
kuriuo nusirita žemyn ieškotojai dugnų,
griūčių nesukeliantys niekad. Na gal kartais.
Pasakymai – nuo paviršinių ir drėgnų
iki svajojančių pasiautėt svertais.
Prošal orai nė vieno šanso nepraleis
vidinėj scenoj dekoracijas mainyti,
ramybės lėbaus, išdykaus, po siautuliais
miegos lėkštelėse svarstyklių. Smulkmenytė.
Svarstyklės tik dėl jos nebeatgaus
tikslumo. Taip jau visuomet, deja, nutinka
pusiausvyrai tarp tikro ir pigaus.
Ir nenaudinga rasti kaltininką.
Taigi, ims lyti. Aukštis debesų
reikšmės neteks. Tad tikimybė liūčiai
išliks. Lašai nustebę, su
sniegu, bus netikėti tylai absoliučiai.