Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sibiro tremties prisiminimai-2
 

                      1949 metų pavasaris. Kovo 25 naktį, 4 valandą ryto, į mūsų namo, Rutuliškių kaimo vienkiemį, į duris pasibeldė. Prieš tai, mano mama Stanislava išgirdo šunų lojimą ir žingsnius prie namo. Širdis apmirė. Tėvelio namuose nebuvo. Jis slapstėsi nuo paėmimo į okupacinę kariuomenę. Namuose buvome mama, brolis Teofilis, aš- Antanas, sesutė Onutė. Jai buvo 6 mėnesiai, -sirgo plaučių uždegimu. Taip pat buvo mano senelis  Ignas Urbonas, -mano mamos tėvelis. Jam buvo 80 metų amžiaus ir svetima, priimta gyventi moteris, Justiną Domkutė. Ji buvo vieniša našlaitė, todėl po karo, apsigyveno pas mus. Duris atidarė Justina ir senelis. Į namus sugriuvo grupė ginkluotų vyrų, o lauke, apsupę namą, dar liko  keli. Neradę tėvelio Viktoro J. įsibrovėliai ėmė stumdyti apykurtį mano senelį ir mamą Stanislavą, -ėmė  tardyti.  Aš, Antanas, su vyresniu broliu Teofilių, pasislėpėme po lovą. Senelį ir mamą ėmė klausinėti kur tėvelis . Ji paaiškino, kad išvažiavo į Šiaulius.  Jie netikėjo ir visa gerkle keikdamiesi šaukė: - Meluoji, -jis pabėgo. Apieškojo visus namus, tvartą, daržinę, bet, nieko neradę, vieną vyrą, raitą pasiuntė į Kuršėnus.  Raitas stribas sugrįžo po vidurdienio. NKVD karininkui įteikė raštą. Perskaitęs, vyresnysis karininkas pasakė, kad ruoškitės važiuoti. -Kelionė bus ilga. Duodam trys keturias  valandas susiruošti. Mama, susijaudinusi ir pasimetusi pradėjo dėtis daiktus. Kur reikės važiuoti? Ką reikia dėtis? Ir tai reikia, ir tai reikia, drebančios rankos kilnojo daiktus ir dėjo į šalį kas mažiausiai reikalinga. Reikia imti tai kas svarbiausią. -Pirmiausiai reikalingi rūbai- šilti rūbai, drabužiai sau ir vaikučiams, ir aišku patalynė. Kojinės, pirštinės, siūlai, adatos, virbalai, žirklės, popierius laiškams, pieštukai, ir... vokai. Visko neišvardyti...  Leido nukirsdinti  kelias vištas, o Dieve,, reikia gi jas išvirti, -kelionei paruošti neribotam laikymui, kad nesugestų, ir.... duotos tik keturios valandos. Per keturias valandas buvome pasiruošę kelionei, -nežinia kur keliausim ir kuriam laikui.
    Jauniausia sesuo Onutė nebuvo įtrauktą į namų knygą, todėl nebuvo įtraukta ir  į sąrašus. Vienas iš atėjūnų- stribas, pasakė, kad jos kartu galima neimti. Be to, Onutė sirgo plaučių uždegimu, todėl Justina Domkutė jokiu būdu nenorėjo sutikti, kad ją vežtumės nežinia kur.. Jos ten būtų laukusi tik mirtis. Pagaliau viskas buvo paruošta kelionei, - vištos, buvo iš troškintos ir užkoncervuotos į molinius indus. Mes sėdėjome arkliais pakinkytame vežime. Kitame vežime sėdėjo keli, mus lydintis  ginkluoti sargybiniai. Mamytė Stanislava, 9 metų brolis Teofilis ir aš, 4 metų Antanas, sėdėjome išbalę ir sustingę. Senelis Ignas ir Justina išėjo mus palydėti, -stovėjo apsikabinę su ašaromis akyse... Netikėtai senelis sušuko: - Antanai, Teofili, palaukit... ateikit atsisveikinti, -abu broliai  iššoko iš vežimo, pribėgo prie senelio ir apsikabino. Senelis nusikabino nuo kaklo škaplierį ir medalikėlį, užkabino broliams ant kaklo ir peržegnojo, -palaimino. Abiems broliams įdavė į rankas po lazdyno lazdelę ir tyliai tarė: -Jei bus proga, - bėkit. - Pasaulyje yra gerų žmonių- padės. Justina kiekvienam užkabino ant pečių, virvelėmis perrištas, pripildytas terbeles, broliai pajuto duonos, lašinių ir dešros kvapą. Sunku buvo mamytei-  jautė, kad čia palieka savo širdies dalį, be kuriuos neįmanoma  bus išgyventi. Antano prigimtis buvo svajoti, - svajojo apie dangų, apie jūrą, apie keliones. Todėl, slapčia, širdimi jautė, kad svajonė pildosi...
  Iš Rutuliškių kaimo, mus, pluktu vieškelio  keliu  gabeno į  Pavenčių geležinkelio stotį.  Per 15 kilometrų kelionę iki stoties mus lydėjo aukštai danguje čiulbantys vyturiai gyvuojančios pempės. 1949 metų, kovo 25 diena, tūkstančiai Lietuvos gyventojų, sulaukę pavasarį, maldomis ir raudomis atsisveikino su juo...
            Peronas dūzgė tarytum širšynas: verksmai, dejonės, kareivių keiksmai, moterų raudos, klyksmai ir- stebuklo laukimas. Pagaliau mus, kaip aveles, sukišo į gyvulinius vagonus su dviem, vagono šonuose, mažyčiais grotuotais langais. Vagonuose pratūnojome tris paras, kol buvo pripildytas traukinys. Žmones vežė ir vežė iš nuošalesnių Žemaitijos apylinkių, arkliais pakinkytais vežimais, sunkvežimiais...
    Dienai prieš pajudant traukiniui, į stotį atėjo mūsų tėvelis Viktoras J. Jis, slapta grįžęs į namus,  mūsų neradęs, pasitarė su kaimynais, priėmė sprendimą. 15 kilometrų nuėjo pėsčiomis, atėjo į Pavenčių geležinkelio stotį. Kai jis prisistatė sargybiniams, pasakė, kad ieško savo šeimos, prie jo prisistatė 5 kareiviai, atstatę į jį šautuvų vamzdžius, eidami nuo vagono iki kito, surado mus ir stumdami buožėmis, įstūmė  tėtį į vagoną. Pagaliau mes buvome visi kartu. Mes buvome šeima-keliaujanti, kaip ir tūkstančiai Lietuvos šeimų į tolimą kelionę, į nepažįstamą kraštą, už Uralo, kur prasideda neaprėpiami Sibiro toliai, kur žiema siaučia pūgos ir šalčiai iki 50-60-C, taigoje stūgauja vilkai ir slankioja meškos. Pavasary, tirpstant sniegui, atsiveria šimtai srūvenančių upelių, sukeldami potvynius, o vasara pražydinti nepaprasto grožio gėlėmis, jos žydi nepaisant, kad gaudžia milijardai kraują siurbiančių mašalų, -stebėsime plaukiančius debesis link vakarų, - link Lietuvos. Stebėjome  gamtos grožį. Ji, tuo laiku, dar nebuvo niekam pavaldi...
    Sekmadienio rytą, traukiniui pajudėjus iš stoties, mūsų vagone dėjosi kažkas baisaus. Pasigirdo verksmai, raudos, vieni parpuolę ant kelių meldėsi, kiti prakeikė, dar kiti giedojo:
                                              Marija, Marija, Skaisčiausia Lelija,
                                              išgelbėk nuo priešo baisaus.
     
Po kelių giesmių žmonės pavargo. Artėjant prie Šiaulių geležinkelio stoties, atsivėrė tas pats vaizdas; minios besiblaškančių žmonių. Jie buvo laipinami į tokius pat vagonus. Sulėtinęs greitį, traukinys buvo priverstas  sustoti. Šiaulių stotyje, kitas traukinys, dar nebuvo paruoštas kelionei. Netikėtai, kaip iš Dangaus būtų duotas ženklas. Iš mūsų  traukinio, pasigirdo: 
                                              Lietuva, Tėvynė mūsų, Tu, didvyrių žemė...
      Baigus giedoti Tautišką giesmę, kilo dar didesnis šurmulys. Karininkai ir kareiviai keikėsi ir reikalavo nutilti. Mano tėvelis, gal ir nebuvo iš drąsuoliu, bet iki Lietuvos okupacijos, buvo šaulys. Akys ašarojo, o lūpos, tyliai  šnabždįjo:
                                           
                                              Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
                                              Eis ginti brangiosios tėvynės.
                                              Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
                                              Lauks teismo dienos paskutinės..
   
  Greta buvę vyrai nugirdo...  Po tyliai sudainoto pirmojo  posmo, visas vagonas nedrąsiai pritarė:
                                           
                                                Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas,
                                                Kad laužo  užrustintas  vėjas,
                                                Tau dar liko sūnų kas tėvynę praras,
                                                Antros neišmels apgailėjęs.
2022-05-18 11:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-18 23:14
Alicija_
jaudinantys momentai šiame prasmingame pasakojime, skaičiau su didelėmis pertraukomis, jautrūs prisiminimai. Turėtumėt surinkti visus savo tekstus į vieną ir išleisti knygą. 5+
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-18 12:03
gogo
niekai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą