Tu

Kai vėl išgirsi jūros ošimą, galvosi apie mane. Ryte viskas pasikeis, tu apsimesi, kad nieko nebuvo, bet vos tik iššaus naktis, žvaigždės tyliai kikens priminus mūsų paslaptį. Šalta mėnulio šviesa, susimaišęs bijūnų ir levandų kvapas ir tavo tylūs žingsniai. Ten kopose, tu pasisodinai mane šalia. Šaltas smėlis kuteno basas kojas, o mūsų delnai susipina. Nebegirdėjai jūros, vėjo ir miesto už nugarų. Ta tyla atrodo buvo šventa, ją nutraukus, sugriūtų naktis. Ieškai akimis mano veido, bet tamsa jaukiai gaubia mus. Girta naktis, štai jau remiesi į mane. Susipynimas valdo protą ir jausmus, ir tavo abejonės silpsta. Tu jauti, kokia saldi ši nuodėmė ir kaip stipriai gailėsiesi, jei šiąnakt būsi ne čia. Gal tai lemtis ir dangus, o gal tu taip teisini savo poelgius. Tavo prisilietimai ramina, o ugnis viduje nuo dar smarkiau įsiplieskia. Apkabinus išnyksta aplinka, susitrina viskas į vieną masę, neberūpinti tau. Egoistiškas glėbys ir pirštais lieti mano veidą. Pabučiuoji kaklą, girdi tik mano atodūsį. Turbūt, dabar saldžiau, nei ryte geriant arbatą su medumi. Rankomis dirgini kūną, o jis tik išdavikiškai maldauja  nesustoti. Kartais, nuostabiausi dalykai įvyksta tik visiškoje tyloje ir tamsoje, tokie kaip mūsų bučiniai, kurie maloniai mus dar ilgai persekios po saule. Mano šypsena tau įsivaizduojama, o gal ir tikra. Tamsa prarijo mus palikdama tik geismą. Ten pakils rūkas, o tempsi šią naktį kiek tik leidžia jėgos. Akyse praskrieja dar viena intymi akimirka, o mintys nebesupranta ar laikas sustojo, ar prabėgo per greitai.