Brisiaus karas

Brisius nuobodžiavo. Jau visa savaitė jis negalėjo rasti sau veiklos – tik šlaistėsi be jokio tikslo po daugiabučio kiemą. Kartais pagulėdavo po mašinomis. Kartais nuvydavo kokį žvirblį ar karvelį. Bet tik šiaip sau – kad nors ką nors pagąsdintų. Kartais prieidavo prie savo beržo, įsikabindavo nagais į žievę, išriesdavo nugarą ir draskydavo medį. Tik šiaip sau, nes žymėtis jau nebuvo ko – ir taip visi neabejojo, kad beržas Brisiaus. Beje, Brisius – visai ne šuo. Katinas. Todėl ir medis buvo pažymėtas jo nagais. Ir ne tik nagais...
Kas davė jam šunišką vardą - neprisiminė. Greičiausiai Alfa – vietinis benamis. Brisius ir buvo toks keistas katinas  – viena akis žalia, kita geltona. Jei tai būtų žmogus, mandagiai pavadintum jį rudžiu, ar vario plaukais gražuoliu. Bet jis buvo katinas, dėl to buvo paprasčiausiai „ryžas“. Na „ryžas“, susišiaušęs katinas ir tiek – ką čia bepridursi.
Ir ta diena buvo ne išimtis – nuobodi. Ir vėl pro penkto aukšto langą iškišo galvą plikas diedukas. Ir vėl pasigirdo jo skardus:
-Timoook Timok Timok Timok! Tiiiimka Timka Timka!
Ir ant asfalto šleptelėjo keli dešros gabalai. Timok ir Timka – Brisiaus broliai iš tos pačios vados, jiems ir skirta dešra. Brisius dešros negauna. Jis ir neimtų – baisiai čia – visada gali įšokti į šiukšlių konteinerį ir paieškoti net ko no nors geriau, nei dešra. Jis ir ant brolių nepyko – žmogaus akimis jie buvo gražuoliai – trumpaplaukiai, melsvi, didelėmis žaliomis akimis. Vienodomis, beje. Bet Brisiaus akys ne žmogaus akys ir jokio grožio broliuose jis neįžvelgė.
Iš po mašinų tingiai išslinko Timok ir Timka. Neskubėdami sudorojo dešrą. Jie irgi nuobodžiavo, turbūt dar labiau, nei Brisius – jiems net maisto nereikėjo susirasti, jis kelis kartus per dieną šlepteldavo pro penkto aukšto langą.
Dabar Brisius stebėjo žvirblius. Du besipešančius niekingus žvirblius. Jie šokinėjo vienas priešais kitą, kibo snapais į atlapus, šiaušėsi, garsiai čirškė. Priskrido dar trečias – nė nesiaiškinęs kirto snapu vienam, po to kitam. Po to nuo abiejų kitų peštukų pats gavo į skudurus. Užvirė kažkoks dulkių katilas, kuris tik didėjo, priklausomai nuo didėjančio žvirblių kiekio.
„Matai, - galvojo katinas, - „niekingi žvirbliai pešasi... Drąsą rodo, ištvertmę... žvirbliai, o kiek triukšmo sukelia. Ir nenuobodžiauja. Gal ir man kam taip į atlapus nagais įsikabinti? O kodėl gi ne? Aš ką, prastesnis? Jie gi tik žvirbliai, nuo mano vieno žvilgsnio krūmuose slepiasi. O aš tai – oho! Kad kibčiau, kad drėksčiau – akis iškabinčiau, kailį nudirčiau! Aš tai „ryžas“ katinas! “ Taip galvojo Brisius. Ir kuo ilgiau jis stebėjo žvirblius, tuo labiau jam iš pykčio virė kraujas. Tik dar reikėjo sugalvoti, ant ko tą pyktį išlieti... Žvirbliai netiko iš kart – per menkas grobis. Gal Timka ir Timok? Bet ne – broliai gi. Išlepę mėlyni broliai.
Brisius prisiminė, kad kitame kieme yra trys juodi katinai. Retai jis kur nors traukdavosi iš savo kiemo, bet tuos katinus pastebėjo – tvirti, jauni, visi trys beveik vienodi – matyt vienos vados vaikai, nes ir laikėsi kartu. O tai būtų verti priešininkai! Net per daug verti, net pavojingai verti. Brisius suvokė, kad prieš tuos tris juodus katinus jis pasirodys geriausiu atveju, kaip niekingas žvirblis. Bet tik tuo atveju, jei bus vienas. Yra gi dar Timok ir Timka – tingūs broliai. Tingūs, bet tvirti, sveiki, gerai įmitę.
Broliai gulėjo žolėje ir neskubėdami „prausėsi“ – šiurkščiu liežuviu laižė kailiuką – letenas, krūtinę, uodegą  - kur tik pasiekė. Katinai taip daro, taip jiems būtina.
Brisiaus pasiūlymas broliams patiko. Sakyčiau, labai patiko – jie iškart puolė ruoštis – išrietę nugaras draskė suoliuko atlošą, trynė pašiauštas nugaras į automobilių ratus ir medžius. Reikėjo gi parodyti, kieno čia teritorija, kieno čia kiemas!
Kariuomenė buvo. Vadas buvo. Priešas buvo. Nebuvo pavadinimo.  Kariauti be pavadinimo  – kažkaip nerimta. Žmonių pasaulyje – lyg be vėliavos. „Brisiaus karas“? Bet čia jau beveik „Brisiaus galas“... “ Brisius ir Katinai“?  Neskamba. Katinai trynėsi aplink suoliuką ir garsiai kniaukė. Su pasistūgavimais. Iš tiesų, tai jie tik taip tarėsi, bet bobutės ant suoliuko jų kažkodėl gailėjo, glostė ir guodė.
-Kniaukiat, vargšeliai, be namų... Kniaukiat...
-Kniauuuukiam.
Mintis! Ta mintis šovė į galvą Brisiui. Jie bus „Kniauktiniai“! Kniauktinių Kariuomenė! Šauniau nesugalvosi.
Žinia apie kuriamą Kniauktinių Kariuomenę greitai pasiekė ir gretimus kiemus. Ją išnešiojo tie patys niekingi žvirbliai. Neaplenkė ji ir tų trijų juodų katinų. Tų, kur jauni, tvirti ir beveik vienodi.
Sujudo priešininkai, sunerimo – kaip dabar taip – juos ruošiasi pulti gretimo kiemo kariauna, o jie neturi jokios kariuomenės. Bet atsigavę nuo netikėtos žinios, pagalvojo ir sumąstė – juk  jie ir yra Kariuomenė. Ir ne bet kokia, o Miauktinių!
Mūšis turėjo vykti jau kitą rytą, anksti, saulei patekant. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – priešais vidurinės daugiabučio laiptinės pirmo aukšto virtuvės langą – pro tą langą visuomet žiūrėjo ypatingo grožio Siamo katytė. Brisius su broliais susirinko dešinėje laiptinės  pusėje, kairėje išsirikiavo Miauktiniai. Reikėjo užimti kuo grėsmingesnes kovos padėtis. Grėsmingiausiai atrodė „ryžas“ susišiaušęs Brisius – jis išrietė ir pašiaušė nugarą, ir tarsi vėliavą iškėlė uodegą. Timok ir Timka priėmė poziciją jam iš šonų  ir stengėsi neatsilikti – snukučiai buvo grėsmingai perkreipti, nagai paruošti kovai, keteros pašiauštos. Juodieji gąsdino jau vien savo juodumu.
Ir tada prasidėjo...
-Kniaaauuuu, - pirmas užstaugė Brisius, - Kniaūūū, eūūū, iauuu...
-Eaauuu, iuaaa, kniuuaa, - neatsiliko broliai.
-Miauuu, miuuuaaauuu, mmiaaa, - Miauktiniai bandė perrėkti Kniauktinius.
Jie neliko neišgirsti – prie virtuvės lango pasirodė gražuolė Siamo katytė.
-Kniiiau, euuu, ieūūū, - antrą kvėpavimą įgavo Kniauktiniai.
-Miiiauu, eemmiauu, imiauuu, - Miauktiniai nė nebandė pasiduoti! Brisius nutarė panaudoti savo slaptą ginklą – jis vienintelis mokėjo kniaukti žmogaus kūdinio balsu, graudžiai ir nenumaldomai.
-Uuaaauuu, uuaauuu, uuuaaauuu, - aidėjo visas kiemas. Ir tai tikrai neliko nepastebėta. Pastebėjo toks jaunas vyrukas iš tos pačios laptinės. Labai gerai pastebėjo – pirmas šalto vandens šliūksnis teko Kniauktiniams. Miauktiniai nespėjo atsitokėti, kaip irgi buvo palaistyti iš kibiro. Kariuomenės išsilakstė kiekviena į savo pusę net nesutarusios dėl paliaubų...
Taip, saulei dar nespėjus patekėti, Kniauktinių ir Miauktinių karas baigėsi. Vėliau istorikai galėtų jį pavadinti Didžiuoju Šlapiuoju Karu. Bet istorikai kažkodėl apie šį karą taip ir nesužinojo...