Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Laboratorinių tyrimų modulis
03: 15

– O Dieve, – tik pramerkęs akis sudejavo Deimjenas. Negana to, kad sapnavo kažkokius košmarus, vos pajudėjus, profesorių persmelkė veriantis galvos skausmas. Tarytum kažkas būtų perdūręs jo smegenis įkaitintu strypu ir dabar lėtai suko prakeiktą daiktą ratu. Tokios siaubingos migrenos jam dar niekuomet neteko patirti.

Išpiltas šalto prakaito jis pabandė atsisėsti lovoje, tačiau geliantis jausmas visame kūne trumpam sukaustė rankas ir kojas.

Deimjeną staiga supykino ir persivertęs per lovos kraštą jis ištuštino gausų skrandžio turinį ant grindų. Staiga jam toptelėjo, kad dar nuo vakar pietų jis nieko nevalgė, tad iš kur skrandyje atsirado tiek skysčių? Išsekęs jis šiaip ne taip pasiekė šviesos jungiklį.

– O Viešpatie, – išlemeno profesorius pamatęs šalia lovos kraujo ir tulžies balą. – Kas man darosi?

Dar vienas skausmingas dūris pervėrė jo pakaušį ir Deimjenas instinktyviai suspaudė galvą rankomis. Tada pažvelgė į savo dešinę plaštaką.

– To negali būti... – pamačius neįprastai išbalusią ir išdžiūvusią ranką jam iš lūpų išsprūdo nevilties kupina aimana. Jis jos nebeatpažino. Visas poodinis riebalų ir raumenų sluoksnis buvo dingęs. Dabar plaštaką ir pirštų kaulus dengė tik smulkiomis kraujagyslėmis išvagota pilkšva oda.

– Kas per..... kas man darosi? – sušnibždėjo profesorius, pastebėjęs, kad ir kairė atrodė ne ką geriau. Jis instinktyviai palietė rankomis veidą. – O ne....

Nepaisydamas visą kūną kaustančios sąstingio, kuris tarytum laužė visus jo kaulus, jis šiaip ne taip išsirito iš lovos. Vos nepaslydęs savo paties išvemto kraujo baloje jis nusvirduliavo iki vonios kambario. Kiekvienas žingsnis buvo tolygus agonijai, tačiau sukaupęs likusias jėgas Deimjenas uždegė šviesą ir puolė prie veidrodžio ir aiktelėjo.
Iš pradžių jis neatpažino į jį spoksančio veido. Įdubusiomis akiduobėmis ir išdžiūvusiais skruostais šis išdžiūvusį lavoną primenantis sutvėrimas negalėjo būti jis pats. Tačiau akys nemelavo. Kaip ir rankos, jo veidas virto vien tik oda aptrauktu skeletu. Išdžiūvusios lūpos suskeldėjo ir susitraukė, apnuogindamos kraujuojančias dantenas. 

Vis dar negalėdamas patikėti tuo ką mato, Deimjenas drebančiais pirštais palietė skruostą. Jis turėjo įsitikinti, kad nemiega. Gal visa tai buvo tik dar vienas košmaras? Gal jis taip ir nepabudo? Jis pabandė sau įžnybti tik tam, kad suinkštęs iš skausmo pastebėtų kaip nuo rodomojo piršto atsilupo nagas ir nukrito ant grindų.

– O ne, ne, tai neįmanoma. Tai turi būti sapnas, – atsisakydamas patikėti, Deimjenas atsuko čiaupą ir suvilgęs veidą šaltu vandeniu vėl pakėlė akis, tačiau vaizdas veidrodyje nepasikeitė. Jo dėmesį patraukė nuo viršugalvio kuokštais nuslinkę vešlūs plaukai. Perbraukęs pirštais per viršugalvį jis lengvai ištraukė pilną saują, tarytum jų niekas nebelaikė.

„Po galais, kas vyksta? Iš kur visa tai? “ karštligiškai galvodamas ir bandydamas susivokti Deimjenas staiga susverdėjo nuo duriančio skausmo dešiniajame kelio sąnaryje. Dar po akimirkos, jo kelio girnelė staiga pati išniro iš menisko ir šaukdamas mokslininkas griuvo ant vonios grindų. Trenkęsis galva jis prasiskėlė kaktą iš kurios plūstelėjo patamsėjęs skystas kraujas. Negana to, virsdamas išsinarino ir kairį petį. 

Jausdamas, tarytum visas jo kūnas byra į dalis, garsiai dejuodamas Deimjenas pradėjo šliaužti atgal į kambarį.

Mintyse keikdamas save, kad taip ir nesusiruošė įsigyti mobilaus ryšio implanto, profesorius Bretonas šiaip ne taip pasiekė prie lovos stovintį naktinį stalelį ir pagriebęs komutatorių pabandė surinkti valdymo centro numerį, tačiau sustingę pirštai nebeklausė. Apimtam panikos ir šoko Deimjenui galiausiai pavyko aktyvuoti komutatoriaus atmintyje pirmu numeriu įrašyto Orsono numerį.

***

Biologiniam nešiotojui pasireiškus pirmiesiems transformacijos simptomams, bemaž visos jo kūno ląstelės jau buvo perprogramuotos atsinaujinti su modifikuotu DNR. Su kiekvienu ląstelių dalinimosi ciklu šis procesas įgavo vis didesnį pagreitį, savo ruožtu reikalaudamas milžiniškų energijos ir biomedžiagos resursų. Visi nereikšmingi nešiotojo audiniai, tokie kaip riebalai, raumenys ir kremzlės buvo sparčiai skaidomi, absorbuojami ir verčiami transformacijai reikalingu kuru. Aukos smegenys vis dar kontroliavo jo motoriką bei sąmonę, tačiau minutėms slenkant, organizmo pasipriešinimas sparčiai silpo.

***

Netikėtas įeinančio skambučio garsas ištraukė Orsoną iš gilaus miego. Niurnėdamas sau po nosimi apsnūdęs profesorius pasižadėjo sau pagaliau priprasti nakčiai išjungti tą prakeiktą daiktą. Tuomet pasikrapštė akis ir pažvelgė į rieše įsiūtą komutatoriaus implantą. Skambino Deimjenas.

– Čia dabar? Ko jam nesimiega? – nustebęs sumurmėjo Orsonas. Kiek jis pažinojo Deimjeną, šis neturėjo įpročio skambinėti vidury nakties. Tačiau nuo pat savo atvykimo į asteroidą profesorius Bretonas buvo be paliovos įsitempęs. Ir vakarykštė nesėkmė tikriausiai tikrai nepakėlė jam ūpo, tad jo neracionalūs poelgiai neturėjo stebinti. Kiek padvejojęs ar nevertėtų jo ignoruoti Orsonas visgi atsiliepė: – Ar visai pakvaišai skambinti vidury nakties? Kad ir kas tai būtų, visoms tavo problemoms teks palaukti iki rytojaus.

– Man reikalinga medikų pagalba. Kažkas negerai. Su manimi kažkas darosi, –  neatpažįstamu balsu sušvokštė Deimjenas.

– Kas per.... kokia dar pagalba? Kas vyksta? – Orsonas pašoko iš lovos. Jo mieguistumas akimirksniu išsilakstė išgirdus draugo balsą.

– Nežinau.... o Dieve, greičiau. Padėk man! – sudejavo Deimjenas ir ryšys staiga nutrūko.

– Deimjenai! Deimjenai! – suriko Orsonas ir iš karto pabandė perskambinti bendramoksliui, tačiau bergždžiai. Šis nekėlė ragelio.
–  Po šimts. Tik to betrūko!

Skubiai apsirengęs Orsonas strimgalviais puolė per duris. Bėgdamas koridoriumi jis surinko stoties ypatingų situacijų valdymo centro numerį.

– Profesoriau Rajanai, kuo galime padėti? – atsiliepė operatorius, iš karto atpažinęs Orsono numerį.

– Man ką tik skambino profesorius Bretonas ir paprašė pagalbos, – šnopuodamas atsakė Orsonas.

– Skubiai atsiųskite medikus!

– Supratau. Ar galite pasakyti konkrečiau? Kas jam atsitiko? – savo ruožtu paklausė operatorius.

– Deja ne, – paskubomis atrėžė Orsonas. – Mūsų pokalbis iš karto nutrūko ir negaliu jam prisiskambinti. Net nežinau, kur jis yra.

– Jo komutatoriaus signalas sklinda iš jo kambario, – patikrinęs sistemoje tarė operatorius. – Medikų komanda jau pakeliui.

– Aš juos pasitiksiu prie lifto, – atsakė Orsonas ir akimirką padvejojęs pridūrė: - Dėl viso pikto liepkite jiems vilkėti apsauginius kostiumus.

– Kodėl? Profesoriau Rajanai, ar gelbėtojams gali kas nors grėsti? – susirūpinęs paklausė operatorius.

– Nesu tikras, – atsakė Orsonas. – Bet atsargumas nepakenks.

– Supratau. Informuosiu komandą, – tarė operatorius. – Informuokite jei kas pasikeis, o tuo tarpu bandysiu susisiekti su profesoriumi Bretonu.

Išjungęs komutatorių Orsonas nurūko tiesiai į modulio centre esančią erdvią šešiakampio formos patalpą, paverstą laboratorinės įrangos sandėliu. Kaip jis ir tikėjosi, sandėlyje nieko nebuvo ir garsiai besikeikdamas jis sugaišo dar kelias minutes kol galiausiai rado dėžę su dar neišpakuotais plastido pluošto apsauginiais kostiumais. Šie lengvi ir elastingi kombinezonai netiko pasivaikščiojimams asteroido paviršiuje, tačiau bent jau suteikė užtikrintą apsaugą nuo potencialaus biologinio pavojaus. Iš prigimties atsargų Orsoną tai labiausiai ir neramino. Gal jie kažką pražiopsojo? Jis nebuvo tikras, kas atsitiko, tačiau, kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų, negalėjo atmesti prielaidos, jog tai buvo kažkaip susiję su mėginio tyrimu. Būtent Deimjenas kontaktavo su medžiaga iš arti ir dabar staiga sunegalavo. Tuo tarpu jiedu su Enda buvo visiškai sveiki.

– „Enda.... “ staiga toptelėjo Orsonui ir jis skubiai surinko jos numerį. – Nagi, kelk ragelį, po galais.

– Profesoriau Rajanai? Kas atsitiko? – po kelių akimirkų pasigirdo mieguistas jaunos mokslininkės balsas.

– Ar tau viskas gerai? – skubiai paklausė Orsonas.

– Neskaitant to fakto, kad ką tik mane pažadinote, taip, – su priekaišto gaidele balse atsakė Enda.

– Bent tiek gerai. –  Lengviau atsiduso išgirdęs teigiamą atsakymą profesorius. – Nieko, kaip nors išgyvensi. Ar Deimjenas tau skambino?

– Ne, o turėjo? – paklausė nustebusi Enda. – Profesoriau, kad vyksta? Ar kas nors atsitiko?

– Nesu tikras, bet prieš kelias minutes Deimjenas man paskambino šaukdamasis pagalbos.

– Kaip suprasti? – atsisėdusi lovoje paklausė Enda. – Kokios pagalbos?
– Taip ir suprask, – trumpai atsikirto Orsonas. – Jam kažkas atsitiko.
Dabar nebegaliu su juo susisiekti. 

– O Dieve, – išsprūdo Endai. Mergina akimirksniu pašoko iš lovos. – Ar informavote valdymo centrą?

– Taip, medikai jau pakeliui. Kaip ir aš pats. Netrukus sužinosim daugiau, o dabar skubu.

– Ačiū, kad pranešėt. Tuoj būsiu. – Enda išjungė komutatorių ir suskubo rengtis. Po kelių minučių, jausdama viduje nerimą ir baimę, bei laužydama galvą kas galėjo atsitikti jos globėjui, išskubėjo jam į pagalbą.

Tuo tarpu Orsonui pagaliau pavyko šiaip ne taip įsisprausti į kombinezoną. Jis dar keletą kartų pabandė prisiskambinti profesoriui Bretonui, tačiau visos jo pastangos nuėjo perniek. Baigęs rengtis jis dar kartą susisiekė su valdymo centru ir gavo atsakymą, kad šie netrukus nusileis. Operatoriui taip pat nepavyko susisiekti su Deimjenu.

– Pačiu laiku, – sumurmėjęs profesorius nuskubėjo prie tarnybinio lifto. Nors jis pats buvo mokslų daktaras, tačiau archeologijos, o ne medicinos. Deimjenui jis būtų galėjęs padėti, nebent šis virstų mumija. Ilgai laukti neteko. Netrukus iš sustojusio lifto išniro trys panašiais kombinezonais vilkintys specialistai ir nusekė paskui Orsoną. Pakeliui jis trumpai perpasakojo savo pokalbį su Deimjenu, tačiau nežinant problemos priežasties buvo neaišku ko tikėtis. 

Vos pasiekę Deimjeno kambario duris nieko nelaukdami visi keturi sugužėjo vidun.

***

– Tik to betrūko, – sumurmėjo Kordelas, staiga suskambus jo tarnybiniam komutatoriui. Lėtai padėjęs viskio pilną stikliuką atgal ant baro jis giliai atsiduso. – Nė minutės ramybės. Ir dar taip vėlai. 

– Maniau tau šiandien laisvadienis? – paklausė jo šalia sėdintis Šonas. Užsikėlęs abi kojas ant kėdės jis patraukė cigaretę ir išpūtęs tirštą dūmų debesį pridūrė: – Siųsk juos visus velniop.

Jiedu retai kada pasilikdavo tuščiame bare po uždarymo, tačiau šiandien buvo kaip tik viena iš tokių dienų.  Bičiuliai tikrai turėjo ką aptarti, bet panašu, kad net vidury nakties jų nesiteikė palikti ramybėje. 

– Mielai pasiųsčiau ir pasiūsiu, kai tik baigsis mano kontraktas. Deja šioje vietoje laisvadienių nebūna. Džiaugiuosi, kad netrukus šis cirkas bent jau man baigsis. – Šyptelėjęs Kordelas spustelėjo prie ausies pritvirtintą vos matomą siųstuvą: – Čia Kordelas. Kas atsitiko?

– Atleiskite už sutrukdymą, pone, tačiau panašu, kad tyrimų modulyje sunegalavo vienas iš personalo narių. Profesorius Orsonas ką tik informavo, kad jo kolegai profesoriui Bretonui kažkas atsitiko. Pagal protokolą privalėjau jus informuoti, – pranešė operatorius.

– Taip, taip, šaunuolis. Teisingai darot. Kas būtent jam atsitiko? – sausu tonu paklausė apsaugos viršininkas.

– Kol kas žinome tik tiek. Jau nusiuntėme medikų komandą žemyn. Proferosius Orsonas juos pasitiks. 

– Supratau. Netrukus ateisiu. Informuokit, kai tik kas nors paaiškės, – taręs Kordelas išjungė ryšį ir kiek padvejojęs vėl čiupo viskio stikliuką.
– Kas nors rimto? – tuo tarpu paklausė Šonas.

Vienu mauku ištuštinęs stiklą Kordelas lėtai atsistojo ir patapšnojo Šonui per petį. – Tikiuosi nieko, bet dėl viso pikto nueisiu į valdymo centrą. Mažiausiai  ko man dabar reikia, tai kad kažkoks nelaimėlis staiga užverstų klumpes.

– Ar tu tikras, kad negausi pylos įvirsdamas ten pusgirtis? – savo ruožtu paklausė Šonas ir ne ką mažiau apdujusiomis akimis nužvelgė savo bičiulį nuo galvos iki kojų. 

– Ir ką jie padarys? Gal atleis mane iš darbo? – atsikirto Kordelas ir kikendamas pasuko link durų. 

Laukite tęsinio
2022-05-08 09:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-25 08:00
Klemensas
Dėkui už komentarus.

Žilinsko "Ledo" nesu skaitęs, tačiau manau tokia tematika tikrai ne išskirtinė ir yra nemažai ją aprašančių.

Kalbant apie Šoną ir Kordelą tikrai įdomu, kad bandymas perteikti seną bičiulystę skamba kaip homoerotika. Na bet turbūt tai skonio reikalas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-22 23:34
Aihara
Man atrodo, skaičiau tiktai pirmąjį (ir jo nebeprisimenu) ir dabar netyčia ant šio paspaudžiau. Pavadinimas toks, kad vis atrodo, jog antroji dalis, nors iš tiesų jau penktoji.

Tai šios penktosios dalies pastebėjimai, ankstesnių neskaičius/neprisimenant:

- ateivinis daiktas susargdinantis žmones: skaityta Žilinsko "Lede".
- rašote taip pat gerai, kaip Žilinskas. Gal net truputį geriau. Profesoriaus scena fainiai detali.
- tarp Šono ir Kordelo vyksta kažkokia homoerotika.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą