Eduardas (XXI)

- Baigiau. Ar nepavargote laukti, ponaiti Nairai?

Atsistojau ant aukštėlesnio laiptelio ir sutvarkiau ponaičio skarelę.

- Trūksta skrybėlės ir šukų.

Pasikuitęs kišenėje vaikinas susitvarkė plaukus. Tada stvėrė už dilbio ir nusivedė žemyn. Rūbinėje palikęs skrybėlę, kartu su Niku patekau į milžinišką kambarį, kur būriavosi įvairiausio plauko žmonės. Tiek būsimieji gydytojai, tiek jų tėvai, antrosios pusės, broliai ir seserys. Mano palydovas pasistiebęs dairėsi savųjų, o išvydęs pažįstamus veidus nesivaržydamas ir neatsiprašinėdamas patraukė link jų. Sustojo tik atsidūręs šalia tėvo, kuris kalbėjosi su drūtu pražilusiu ūsočiumi. Šviesiaplaukis kaip mat įsitempė, nes šio pono egzamino labiausiai bijojo.

- Sveiki. Ponaiti Nikai, kaip tik pasakojau, jog mokslams skyrėte per mažai laiko.

Susiraukiau. Vaikinas tikrai atrodė nerūpestingas, bet puikiai žinojau, kad ruošdavosi kiekvienam egzaminui, o prieš pat jį gerai pailsėdavo. Jis puikiai planavo laiką ir pasitikėjo savo sprendimais. Taip, jis buvo neramus, dažnai juokdavosi, bet nenusižengdavo ir nekeldavo konfliktų.

Nikas tylėjo, nedrįso ginčytis. Tik iš to, kad sugniaužė kumščius, o iš veido dingo šypsena, supratau, kad jis mielai lepteltų ką nors. Deja, šiam ponui nepatiko ilgaliežuviai. Būtent todėl jiedu nemėgo vienas kito.

- Ačiū jums, pone, kad nepagailėjote laiko ir atėjote patarti, – tarstelėjau. Žilasis kilstelėjo galvą ir prisimerkė.
- O kur galėčiau rasti jūsų tėvus, ponaiti Nairai?

Ponas vertino mano pastangas palaikyti gražius jo ir ponaičio Niko santykius, bet apgailestavo, jog buvau paskirtas į porą su tokiu vaikėzu. Jei vienas suklups, susimaus ir kitas. Bet ar negalėtų būti atvirkščiai? Kaži, Gydytojų rezidencija buvo atsakinga, kad dirbtų tik tam pasirengę žmonės.

- Atleiskite, pone. Jie pasiliko namie.
- Taip... – vyras sunkiai atsiduso, o tada atsisveikino.

Kai tik senasis gydytojas pasišalino, Nikas nedrąsiai žvilgtelėjo į tėvus. Moteris stebėjo plepančias dukras, o nepatenkintas vyras tyrė sūnų.

- Štai ir keistoji mūsų porelė!
- Princas ir elgeta! – ausis pasiekė įžeidūs žodžiai. Už juos turėjau padėkoti savo globėjo mokiniui Tomui. Jis gerokai apkartino viešnagę Gydytojų rezidencijoje. Ne tik man, bet ir ponaičiui Nikui. Laimei, pastarojo geranoriškumas ir atvirumas prasiskynė kelią į kitų širdis.

Vaikinas pašoko, norėjo lėkti aiškintis, bet pagriebiau jo ranką ir patariau nusiraminti, nekrėsti išdaigų. Jis užsimerkė ir susmuko ant šalia stovinčios kėdės. Rankomis susiėmė už galvos ir suardė nesenai padarytą šukuoseną. Supratau, kad varžau jį, tad patraukiau vandens. Būtų ne prošal atsigaivinti. Grįžau su padėklu iš šešiomis stiklinėmis. Jas pastačiau ant gretimo staliuko ir Nikas išsyk pastvėrė vieną jų ir dideliais gurkšniais išmaukė. Tuomet griebė antrą.

- Ir vėl vanduo! Juk sakiau, kad jis nepadeda atvėsti. Tiesiog varinėja, kaip sakai, pas nykštukus.
- Nykštukai? O kur tokie gyvena? – šūktelėjo mažiausia mergaitė ir įdėmiai įsižiūrėjo į brolį.
- Jei neišlaikysime kokio egzamino, ponaitis Nairas viską papasakos. Jis būtų gera auklė, nes žino daugybę pasakų. Taip sakė vaikų skyriaus pacientai.
- Tikrai?! – mergaitė išsprogino ryškiai mėlynas akis.
- Ne, Linutė seka gražiau, tuomet atrodo, kad prieš akis išdygsta ąžuolas, jo šakas ir užsilikusius lapus pakanda pirmasis šerkšnas. Pamažu snaigės pasistato įmantriausius namus ir įkuria savo karalystę. Pasigirsta tylut tylutėlis juokas, švelni vėjelio ir linguojančių šakelių šneka...
- O nosį pakanda šaltukas, ir nebegali įkvėpti tyro miško oro. Ar ne taip, ponaiti? – atsisukome į juodaplaukę moterį, kurios veide žaidė šelmiška šypsena. Pasisveikinome, ir ši, atsisukusi į Niko motiną, paėmė ją už pirštinėtų rankų ir draugiškai prabilo. – Niko mama? Mano miela ponia, jūs atrodote labai gražiai ir turite puikų sūnų. Jo šypsena tokia užburianti, tokia nuoširdi, kad nė viena pacientė nepabijojo eiti pas šiuos du jaunuolius. Be to, retas savo klientams skiria tiek daug dėmesio kaip jūsų sūnus. Tikiuosi, kad jis visuomet išliks mylimas ir gerbiamas gydytojas, – moteris nutilo ir atsigręžė į poną. – Pone, aš jau klausiau ponaičio Niko, bet pasiteirausiu ir jūsų. Gal perkalbėsite jį. Ar išleistumėte jį į Sargasą?
- Atleiskite, tamsta gydytoja, bet mano sūnus gali ir pats nuspręsti, kur dirbti. Bet leiskite ir man paklausti. Ar nemanote, kad jis kur nors suklupo?
- Suklupti? Ne, ne! Patikėkit, šiedu jaunuoliai mūsų nenuvylė ir parodė, kaip rimtai ruošėsi tapti gydytojais. Ne? O gaila, – tamsios linksmos akys įsmigo į mane, – Ponaiti Nairai, o jūs vis dar teigiate esantis pono Aito mokinys?
- Visi tai žino! – nusijuokė mano draugas.
- Gaila. Kokia neteisybė pas jį mokytis! Nebetrukdysiu. Kad ir ką pasirinksite, linkiu visokeriopos sėkmės!

Juodaplaukei nuėjus, ponaitis Nikas įgavo jėgų ir nutaisęs pasipūtėlio miną ketino žiotis, bet pertraukiau jį:

- Ponaiti Nikai, norėčiau palikti jus.
- Ar grįšite iki ceremonijos pradžios?
- Iki greito!

Nėriau į aplinkinių jūrą. Broviausi ir atsiprašinėjau, kol galų gale pasiekiau Emą.

- Sveikas, sveikas, Emai!
- O! – šūktelėjo vaikinas ir ištiesė ranką. Paspaudžiau ją. – Labukas, Edai. Žinai, ir vėl pamiršau, kaip tave vadinti!
- Nairu. Visas mėnuo, kaip nesimatėme. Kaip laikosi likę Sostinėje?
- Po senovėj, – atsiduso, – Pasigedom tavęs. Be to, ponas Aitas išsiuntė mane į Pasostę. Tai pačių šviežiausių naujienų nepranešiu. Džiaugiuosi tik tuo, kad mano naujasis kolega atsitempė čia. Panoro įrodyti, kad jo jaunoji mokinė nesusitvarkys.
- Vadinasi, tik ponas Aitas dirba kaimuose? Juk kiti pratę rūpintis tik miestu.
- Ne, nesijaudink. Juk dabar mūsų mokytojas yra ligoninės vadovas. Kol kas jis viskuo pasirūpina. Bet klausykis, papasakosiu, kaip ten yra...

Atsisėdome, ir jaunuolis, kurio pasmakrėje kalėsi barzdelė, ėmė aiškinti kaip princesė papirko senąjį Maiklą, kad tas parvežtų mane į Sostinę, kaip panelė Luana skundėsi, jog nuobodu be vyresnių mokinių, kaip Asta ruošėsi kelionei, o ponia Angelė verkšleno ir svarstė, ko gali prireikti naujam būstui Astrantėje, kaip nerimavo ponas Aitas ir kaip laikėsi ligoniai.

Jam stabtelėjus atsikvėpti, suskambo varpas, pranešantis, kad tuoj prasidės dokumentų įteikimo ceremonija. Atsiprašiau Emo ir patraukiau link porininko. Vaikinas prižadėjo kiek vėliau prisijungti prie mūsų.

Ponaitis Nikas jau dairėsi manęs ir pamojo, kai tik pastebėjau. Tuojau prisigretinau prie jo, ir šis panoro papasakoti, kiek daug darbo pasiūlymų sulaukė. Vos išvardinęs juos, ėmė vertinti, kuris už kurį geresnis. Tiesą pasakius, nesiklausiau jo. Manęs tai nedomino, juk pats privalėsiu grįžti namo ir tikėjau, jog su šiuo ponaičiu daugiau niekada nebesusidursiu.

Laukiau egzaminų rezultatų, o mano mintys skriejo link paliktų namų. Buvau išsiilgęs įprasto gyvenimo, be to, nerimau dėl pastarųjų įvykių Sostinėje. Būčiau labai apsidžiaugęs, kad vietoj ponaičio Niko, čia plepėtų Emas. O jis, lyg nugirdęs mano mintis, prisistatė ir liepė patylėti. Esą kai jis laukė savo rezultatų, kažkam jie buvo anuliuoti tik dėl to, kad šis nesugebėjo prikąsti liežuvio. Šviesiaplaukis suprato užuominą, o rudaplaukis prisipažino, kad nerado Tomo. Bet neatrodė, kad dėl to krimstųsi.

Visi sužiurome į sceną ir klausėmės kalbos. Laukiau savo rezultatų. Nors ir nenorėjau suklupti, slapta to vyliausi. Tik nuo to priklausė mano ligoninės likimas. Jei neišlaikysiu, viskas liks kaip įprasta ir ponas Aitas nemokys princesės, įsigeidusios tapti gydytoja. O jei pateisinsiu panelės Antaninos ir Linutės viltis, tai ligoninė užsidarys tik tam, kad nereikėtų auklėti aikštingos mažametės.

Jei neišlaikysiu, tebeturėsiu darbo vietą, kaip ir anksčiau galėsiu padėti ligoninėje. Ir turėsiu persirenginėti Nairu. O tai man nepatiko. Tas dvigubas gyvenimas beprotiškai vargino, ir pagaliau supratau pono Aito perspėjimus, kad bus sunku, jei norėsiu ir toliau įsikibęs laikytis ligoninės. Jis patarė grįžti namo, įsikurti kaime ir ramiai gyventi. Ten galėsiu pritaikyti savo žinias ir taip padėti aplinkiniams. Būtent taip ir planavau pasielgti, jei išlaikysiu ir ligoninė užsidarys. Juk bėgti į kitą miesto pusę tik dėl darbo neapsimokėjo. Per daug toli, dėl to visai neturėčiau laiko suktis namie. Greičiausiai privalėčiau nusipirkti butą, kam neturėjau pinigų, arba vesti merginą iš tolimesnių kaimų. Mes visai nesusisiekėm su tais, kitapus upės, o daugelis pietinių kaimų gyventojų buvo pasipūtę. Juk turėjo derlingiausias žemes, buvo turtingiausi

Viskas priklausė nuo vieno vienintelio žodžio: „išlaikė“. Žinoma, ir nuo mano pastangų. Bet vos išgirdęs šią netikėtą ir siaubingą žinią, pasimečiau ir nebežinojau, kaip elgtis.

Visgi, lioviausi mokytis. Deja, niekaip nepavyko išvengti pasisėdėjimo su ponaičiu Niku. Jis troško, kad kartu pasikartotume tam tikras temas. Taip neįstengiau užmiršti nei svarbių faktų, nei niuansų. Atsiskaitydamas negalėjau meluoti, ką moku, o ko ne, nes ponaitis imdavo niršti, jei tik nutildavau. Juk neseniai apie tai skaitėme! O klysti praktikos metu nedrįsau, nes nuo to priklausė žmonių sveikata ar gyvybė. Bet ir išlepėlis pasirodė ne iš kelmo spirtas: apsiskaitęs, įgudęs. Jis dažnai traukdavo mane iš bėdos.

Laikyti egzaminų atvykome 243, jų metu mus paliko daugiau nei pusė. Dėl to išgirdus garsiai tariamus vardus, dažnai niekas net neatsiliepdavo. Viena po kitos poros nusivildavo ar nudžiugdavo. Pagaliau išgirdau ir Nairo su Niku vardus. Išlaikėme! Nudelbiau akis. Ką aš padariau?! Kodėl taip nutiko?!

Dvejojau. Bet Emas stumtelėjo į priekį, o ponaitis Nikas pagriebė už rankos. Leidausi vedamas, bet mintyse keikiau save. Kad įsigeidžiau tapti gydytoju? Prakeiktas garbės troškimas!