zaidimai123

Visas mūsų gyvenimas - rusiška ruletė. Ar jūs esate sėkmingas žaidėjas? Na, o kiek kartų jau mirėte? Jei dar skaitote, tada rodos, visai sėkmingas.
Kiekvieną rytą galite mirti bent jau keliais šimtais skirtingų būdų: nukristi nuo laiptų, prasiskelti kaukolę ar pakliūti į auto avariją keliaujant į darbą bei, žinoma, negalima pamiršti to, jog žmonių niekas iš esmės nekontroliuoja, visi pančiai apsupę individus visuomenėje yra išgalvoti: tai moraliniai, etiniai ir estetiniai sumetimai, ką noriu tuo pasakyti yra kad bet kurią sekundę kažkas gali nuspręsti, kad jam nebegalioja jokie visuomenės sąmoningai užbrėžti suvaržymai ir jis tiesiog gali praskelti jūsų galvą su kokia atsitiktine plyta. Kodėl? Nes jo niekas fiziškai nevaržo, nebent jis neįgalus, kaip ne paslaptis, visur yra išimčių, net kalbant apie mirtį.
Ypač įdomią gyvenimo ruletės versiją žaidžia žmonės su galimai paveldimomis psichinėmis ligomis. Niekad nežinai kada močiutės šizofrenija ar tetos depresija apsireikš tavo pavidalu. Tai ir linksma, ir šiek tiek nesmagu, bet ką padarysi, tenka žaisti ir toliau.
Nežinau kur tiksliai susimoviau, bet po gerų 3 metų išsiaiškinau, kad turiu kažkokį keistą ne-visai-miego sutrikimą, nors jis labiau nervinis. Ateina rytas ir mes visi, bent jau tie kurie dar tebežaidžia gyvenimo ruletę, atsikeliame. Pasirodo tai gali būti sunku ne vien dvasiškai. Pamažėle noras nepabusti turėjo kažkokį (nelabai) juokingą atspindį ir fiziškai. Aš negaliu atsikelti. Tiesiog negaliu atmerkti akių. Shut down. Aš jau atsibudusi dalinai, galiu judinti rankas, galiu apsiversti lovoje (daugiau nieko nesu bandžiusi), bet negaliu atsimerkti, todėl negaliu pilnai pabusti, negaliu pabusti išvis. Jaučiu kaip sapnų gniaužtai tempia mane atgal, nenorėdami manęs palikti tamsioje tuštumoje, kurioje esu įkalinta tokiomis aplinkybės. Galiu prievarta bandyti atmerkti akis naudojant pirštus. Jei esate kada graibę lęšį iš akių - jausmas panašus, tik esi užsimerkęs. Tai paspartina pilnavertišką pabudimą, bet ne visad. Kartais pasiduodu ir leidžiu fantazijai pasiautėti dar kelias minutes, kol atsikeliu natūraliai, nors ir iš antro karto.
Vieną kartą kai buvau užstrigusi toje miego paralyžiaus būsenoje užsinorėjau rašyti, taip stipriai suknito, atrodė po velniais, išsiplėšiu tas akis tuoj pat. Kažkaip susivaldžiau. Sapnai tada atėjo šiek tiek agresyvesne forma ir man neteko patirti dilemos „grįžti į pasąmonės žaismą ar ne“, bet laimei ar nelaimei, net ir atsibudus norėjau išrašyt tą kažkokį glitų gumulą, kuris taip stipriai spurdėjo ištrykšti žodžiais. Tai ir leidau jam pasišalinti, kol nevirto kokiu vėžiu. Su šituo rusiškos ruletės žaisti nenorėčiau.