Omukas turėjo daug pasaulių. Gražių, spalvotų ir didingų. Audringą pasaulį, meilės, gerumo ir dar vieną šviesos. Gal dar pora melo, pykčio, mažais burbuliukais putojančio pavydo, išdidumo, baimės kažkur stalčiuje voliojosi…
Omukas nieko į juos neįsileisdavo, tik kartais ten atslinkdavo demonai.
Demonai, užklydę į tavo pasaulius, turi būti išstumti, sakydavo Omukas ir stumdavo. Mažais žingsneliais, tvirtai apglėbęs rankom, krentant smulkiems prakaito lašeliams, lėtai stumdavo demoną iš užsibrėžto rato. Tam tikslui kartais jis net žiūrėdavo sumo imtynes – taip mokėsi išstūminėjimo meno.
Jei nori kautis, turi turėti kardą, sakydavo Omukas, o tų kardų jis turėjo begales. Užslinkus demonui – nakčiai ant naktinio stalelio visada gulėdavo kardas – relaniumas. Kai demono - sieninio laikrodžio tiksėjimas vesdavo iš proto, kardais – kojom belikdavo išeiti į kitą kambarį. O kai Omuko demonas – mylimoji išeidavo pas kitą, kardai – ašaros buvo geriausias ginklas, kad ji bent trumpam pasiliktų…
Visas jo gyvenimas buvo kova su demonais. O tų demonų buvo be galo daug. Omukas po truputėlį seno, demonai darėsi vis piktesni, jų daugėjo. Jie jau nebeslankiojo kažkur Omuko pasaulių pakraščiuose, nesliūkino iš pasalų ir Omuko kardas jų jau nebegąsdino. Patys pikčiausieji brovėsi gilyn, įžūliai vertė signalines vėliavėles ir įspėjamuosius ženklus, ant kurių rūpestingasis Omukas buvo užrašęs “Demonams eiti draudžiama”. Omuko pasauliai buvo pilni demonų, jie jau nebebuvo Omuko.
Norint išstumti demonus, reikia pačiam juo tapti, sakydavo omukas ir pats tapo demonu. Ir įžūliai brovėsi gilyn į savo pasaulius, kartu su kitais demonais draskė signalines vėliavėles, skandino laivus, leido atomines bombas, o vienąkart centrinėje miesto aikštėje netgi surengė dujų ataką.
Taip demonai priėmė Omuką į savo tarpą. Nors tiesą sakant, vakarais geriant arbatą mėgdavo iš jo pasišaipyti. Neslėpsiu ir to, kad kartą naktinėje pasaloje Omukas net pametė savo kardą. Bet jis vistiek tapo Demonu. Demonu Omuku.