Ji ir jos kova 3 skyrius

Harieta visą gyvenimą jautėsi ne savo vietoje. Ji niekad nerado bendros kalbos su kitais vaikais. Ir nesijautė ten kaip namuose. Ji norėjo sužinoti kas yra jos tėvai. Kodėl ji ne su jais? Jei ji rastų savo gimdytojus gal jie apsigalvotų? Ta mokykla, galbūt tai siūlo galas ieškant tėvų. Tai turi būti kažkaip susiję su jos tėvais. Vienintelis daiktas buvęs Harietos lopšyje tai juodas kristalas ant virvutės. Ant jo buvo išraitytas Harietos vardas. Mergina labai dažnai galvodama jį laikydavo saujoje. Kaip ir dabar -žvelgdama į gulintį baltaplaukį.
Kad ir kas buvo tie raiteliai, bet padaras Harietą išgelbėjo. Mergina dabar negalėjo palikti jaunuolio mirti. Ji pakilo ir staigiu truktelėjimu ištraukė strėlę. Ji staigiu truktelėjimu ištraukė strėlę. Jaunuolis krūptelėjo, ėmė smarkiai bėgti kraujas, mergina supylė ant žaizdos visą vandenį iš gertuvės. Harieta suskynusi žolelių, uždėjo jas ant žaizdos ir aptvarstė. Tuomet virš jaunuolio iš šakų surentė šiokią tokią pastogę ir apklojo jį savo anklode. Galiausiai susisuko į kamuoliuką ir užmigo, nors ir nesitikėjo tokiomis sąlygomis to padaryti.

Kažkas ledinis tekštelėjo merginai ant nosies, ši pasipurtė. Ji pajuto į plaučius plūstančią gaivą. Tą skaistumą mintyse. Kai ant veido tekštelėjo antras lašas Harieta sumirksėjo.  Dabar ji juto skverbiantis skverbiantis į kaulus drėgmę. Pirštai buvo suledėję. 
Mergina įsistebeilijo į padarą, šis dar nebuvo atgavęs sąmonės. Nejučiom pagalvojo: Koks jo vardas? Gal Tomas? Bet ne, jis per dag keistas tokiam vardui. Jam tiktų Miramijus. Staiga mergina susigaudė ką daranti ir nusuko žvilgsnį. Harieta tyliai atsistojo ir atsiduso. Visus kaulus skaudėjo, kūnas buvo sustingęs.
Mergina atsistojo, džiaugdamasi po lietaus pirmaisiais saulės spinduliais. Tuomet pauostė savo jau labai nekokį kvapą skleidžiančius drabužuis ir sunkiai antsidususi nusprendė, kad juos išplaus rytoj ir užkūrė ugnį. Ir tik tuomet leido lįsti į galvą mintims apie užpuolikus ir kelionę. Mergina suprato, kad kaip ankščiau keliauti jie negalės. Būtinai reikėjo žirgų. Bet tokioje vietoje kaip ši mažiausiai tikėtina jų rasti. Iki Rimvoko miesto dar toli, šis pačiame žemės pakraštį. Harietai tas labiausiai buvo keista. Nes kuo toliau nuo šalies centro gyveni tuo mažiau miestų, gyvenimas skurdesnis ir mokyklų mažiau. Harieta taip pat nebuvo mokyta, mergina nemokėjo rašyti.
Bet toliau galvoti jai sutrugdė kažkas merginai už  nugaros. Harieta atsisuko ir susidūrėsu mėlynomis jaunuolio akimis. Šios buvo pilnos nuostabos.
‒Kodėl? ‒paklausė jis žveldamas į savo aptvarstytą koją, ‒kodėl man padedi?
‒Nežinau, ‒atsakė Harieta, ‒ kas tu toks?
‒Mes vadinamies murais. Gyvenu ten kur tu keliauji. Ištiesų neturėčiau čia būti. Pabėgau iš savo miesto, nes norėjau sužinoti kas tu tokia. Koks tavo vardas?
‒Harieta, ‒tarė mergina.
‒Kas buvo žmonės kurie mus vijosi? Ar tu juos pažysti?
‒Ne, papurtė galvą mergina, ‒ O kas yra ta mokykla? ‒paklausė Harieta.
Bet jaunuolis susiraukė iš skausmo ir prarado sąmonę. Kai jis pabudo Harieta jau turėjo planą. Jaunuoliui teko išsidrožti ilgus ramentus. Muras visas išbalo klibinkščioudamas bet griežtai atsisakė Harietos pagalbos. Ir kai jie pasiekė tikslą prarado sąmonę.
Harieta vos ne šūktelėjo iš džiaugsmo kai iš už kelio posūkio išlindo vežimas su stogu. Du juodus ir gauruotus arkliukus kurie tempė ratus vadeliojo vyras keista plačia skrybele. Jo drabužiai iš tolo švietė ryškiomis spalvomis. Mergina pažoko ir ištiesė ranką stabdydama vežimą. Vadeliotojas truktelėjo pavadžius, ratai sustojo.
‒Kuo galėčiau padėti? ‒balsingu ir melodingu balsu vos ne išdainavo vyras.
‒Atleiskite, kad trugdau. Kur jūs keliaujate? ‒paklausė Harieta, ‒mums reikėtų pagalbos nusigauti iki kalnų.
‒Su mielu noru, ‒linktelėdamas sutiko vyras.
Tuomet iš vežimo iššoko ir prie jų prišokčiojo mergaičiukė. Trumpi rudiplaukai buvo šiek tiek banguoti, o akys žybsėjo.
‒Sveiki, aš gėlytė‒šyptelėjo ji.
Harieta šiek tiek sutrikusi sumirksėjo dėl tokio vardo.
Gėlytė nusijuokė dar labiau nustebingama Harietą.
‒Matau, tave nustebino mano vardas, ‒vėl nusijuokė mergaičiukė, ‒ o koks tavo?
Mergina dar nebuvo sutikusi tokio linksmo žmogaus. Atrodė, kad ta laimė netelpa mergaičiukėje.
‒Harieta, ‒prisistatė mergina.
‒Eime, parodysiu kur pasidėti daiktus. ‒pakvietė Gėlytė žingsniuodama link vežimo.
Atrodė tarsi visą tuščią erdvę kur turėtų būti Harietos žodžiai užpildė Gėlytė.
Vežimas buvo didesnis nei įprastas, jo stogas aptrauktas medžiaga. Gėlytė praskleidė širmą vežimo gale. Vidus buvo išklotas minkštais čiužiniais, prabangos nesimatė, bet daugybė keistų žybsinčių daiktų teikė jaukumo. Keista, tačiau jaukumo teikė ir netvarka. Daiktai vežime buvo labai skirtingi, nematyti, keistų raštų. Tarsi vežimas būtų apkeliaves tolimus kraštus. Merginą sužavėjo lengvutės banguojančios įvairiaspalvės skaros, skimbčiojantys, besisukantys pakabučiai. Mergina užuodė smilkalus, drėgmę ir arklių kvapą. Daiktai buvo sukrauti prie galinės sienos, ten Harieta ir padėjo savo kelionkrepšį. Tuomet atsisėdo kamputyje atsiremdama į minkštą pagalvę. Po akimirkos šalia Harietos sunkiai klestelėjo ir MIramijus. Jis iškart užmigo.
‒Mes keliaujantys artistai, ‒pristatė žmones vežime Gėlytė.
Harieta linktelėjo. Mergina tikėjosi, kad pasipils klausimai, kas jie ir kur keliauja. Tačiau nieko tokio  nenutiko.