Odė angelams

Aš sėdžiu. Aš laukiu.
Laukiu, kol angelai pastebės mane mirštančią.
Kažin ar jie žino, kur mes keliaujame, kai tampam žilais ir apsamanojusiais akmenimis?!

(Man buvo pranešta, kad išganymas leidžia jų sparnams skleistis!)

Gulėdama lovoje, kai mintys lenktyniauja, kai jaučiu, jog meilę jau pašarvojau - myluoju angelus.

Ir kai jis siūlo; šilumą, meilę (nors pats nesuvokia jos egzistavimo esmės), apsaugą ir šiltą glėbį, į kurį įkritusi galiu susipjaustyti veidą...

Nesvarbu, ar aš klystu, ar aš teisi...

Keliauju žemyn su riaumojančiu krokliu (nesvarbu, kur nuneš) tik žinau, kad gyvenimas manęs jau neapšlapins - myluoju angelus.

Kai žengiu su savo skausmu koja kojon šaltu grindiniu, kai jaučiuosi silpna, be jokios kraujo srovelės savy, apsižvalgau.

(Ir žinau, kad visad būsiu palaiminta meile!)

Kai jausmai keroja (jis uždeda mėsos ant mano kaulų), kai jaučiu, kad meilę jau pašarvojau - myluoju angelus.







2004. Norvegija.