Ligoninė. Antras skyrius

Ašlio gatvė
21: 15

Sumaitotas žmogaus apvalkalas vardu Patrikas Majeris, kadaise buvęs mylintis vyras ir dviejų vaikų tėvas, sliūkino link tolumoje aidinčių pavienių šūvių. Ant jo purvino ir tepaluoto kombinezono puikavosi Bilio dirbtuvių logotipas, kur Patrikas iki šiol dirbo automechaniku. Pasak jo viršininko Endžio Hanto, jis buvo puikus meistras, iki šio lemtingo ryto nepraleidęs nei vienos darbo dienos. Šiandien buvo pirmas kartas ir deja, jo meistravimo dienos liko praeityje. Patrikas negrįžtamai pasikeitė ir nuo šiol buvo vedamas kitų motyvų.

Trumpomis tylos akimirkomis tarp šūvių jis sulėtindavo tempą arba visiškai sustodavo, laukdamas kol aidas pasikartos, tuomet vėl pajudėdavo iš vietos. Aplink neliko kitų triukšmo šaltinių patraukiančių jo dėmesį. Jau senokai jis begirdėjo pravažiuojančius automobilius ir šaukiančius žmones. Visur tvyrojo tyla.

Kartais, įvairūs garsai sutrikdydavo šią apgaulingos ramybės iliuziją, tokie kaip paliktos atviros gergždžiančios durys, apverstas šiukšlių konteineris riedantis gatve, arba monotoniškas nežabojamos ugnies spragsėjimas degančiuose pastatuose. Patrikas nekreipė dėmesio į šiuos garsus nes jie neturėjo nieko bendro su maistu, kurio jam nuolatos reikėjo. Priešingai, nei tas griausmas kažkur priekyje. Kankinamas nesuvaldomo alkio, Patrikas negalvodamas pėdino tų garsų link. Nuo šiol toks bus jo vienintelis tikslas.

Šįryt pramerkęs akis ir pradėjęs amžinas maisto paieškas, Patrikas nebeprisiminė savo ankstesnio gyvenimo. Jis pamiršo kaip vakar vakare prisiliuobė pamėgtame alaus bare ir kaip pakeliui namo kažkoks beprotis prisėlinęs užpuolė jį tamsiame skersgatvyje. Pašalietis įsikando ir nepaleido kol Patrikas neparvertė jo žemėn ir nesuspardė savo sunkiais darbiniais batais. Dabar jis jau nebekreipė dėmesio į gilias plėštines žaizdas su žalsvai rausvo atspalvio patinimais. Patrikas taip pat neprisiminė kaip dar kažkas įsitraukė į apsistumdymą, kurio metu jis trenkėsi galva į šiukšlių konteinerį ir neteko sąmonės. Ryte, pramerkęs apsiblaususias ir pabalusias akis, jis nebeprisiminė absoliučiai nieko iš savo praeities.

Lūžusi kulkšnis ir išniręs kraujuojantis kairysis petys Patriko nė kiek nevargino. Kaip ir švokščiantis garsas, su kiekvienu žingsniu, besiveržiantis iš jo peršautų plaučių. Šie sužalojimai lėtino jo tempą, bet jis nepaliaujamai svirduliavo pirmyn.

Patrikas nekvaršino sau galvos dėl to, kad šiandien jį, bėgant per gatvę, partrenkė automobilis ir sulaužė koją. Po smūgio jis perskrido per nuvažiuojančią mašiną kuri nurūko net nepristabdžiusi. Nejausdamas jokio skausmo Patrikas pašoko ir bandė toliau vytis sprunkančią moterį, tačiau sumaitota koja trukdė bėgti ir kiti suskubo prie jo grobio pirmi.
Kiti buvo tokie pat kaip ir jis – buvusių žmonių iškamšos, tuščios, be sąmonės ir dvasios.

Moteris šaukė ir spardėsi dešimtims išbadėjusių burnų leidžiant dantis į jos kūną. Padarytos žaizdos jos baltą suknelę nudažė raudonai. Patrikas prisijungė prie puotos paskutinis, tačiau netrukus palaikai tapo beskoniais ir bekvapiais. Taip nuolat nutikdavo. Mėsos šviežumas buvo trumpalaikis, versdamas Patriką ir kitus nuolat ieškoti naujos aukos. Po to dar kitos ir dar, ir dar, ir taip be paliovos.

Kartą Patrikui neįtikėtinai pasisekė. Prieš pat jo akis iš laiptinės išpuolė išsigandęs šautuvu ginkluotas vyras. Žvalgydamasis atgal, į jį besivejančią gaują, vyriškis nespėjo net sureaguoti kaip rėžėsi tiesiai Patrikui į glėbį. Šis, žinoma, nepraleido progos suleisti dantis į nelaimėlį. Kokia sėkmė! Jam net piršto nereikėjo pajudinti.

Nepasotinamas Patriko alkis jį dar labiau sujaudino, tačiau auka nebuvo nusiteikusi lengvai pasiduoti. Vyras suriko iš skausmo, šautuvu stumtelėjo Patriką nuo savęs bei nuspaudė gaiduką. Kulka pataikė Patrikui į kairį petį, bet šis tik akimirkai susvyravo. Išnarintas ir kraujuojantis petys jam buvo nė motais. Patrikui rūpėjo tik jo urzgiantis pilvas ir nepasotinamas noras numalšinti alkį. Daugiau nieko.
Tuo tarpu vyras, bandydamas užtaisyti savo ginklą, žengė atatupstas, bet užkliuvo už šaligatvio ir pargriuvo. Patrikui pakako laiko vėl prisiartinti. Tokios sėkmės galima buvo pavydėti. Šįkart jis įsikniaubė į aukos kaklą ir pasimėgavo šiek tiek ilgiau.

Temstant maisto šaltiniai išseko. Likęs grobis užsibarikadavo namuose ir slėpėsi. Daugelis kitų jau buvo sumedžioti ir sudoroti, jų kraujas išgertas, kaulai apgraužti. Dabar tik alkanos gaujos klaidžiojo apleistomis miestelio gatvėmis nepaliaujamai ieškodamos likusio grobio.
Jau kurį laiką Patrikas aplink matė tik išmėtytus daiktus, apleistus automobilius ir lavonus. Kartais jis stabtelėdavo reaguodamas į pažįstamus ir duslius žmonių balsus kažkur netoliese. Tačiau balsai nutildavo greičiau nei jis spėdavo juos rasti. Prakeiktas grobis išmoko slėptis.

Patrikui sliūkinant pro gaisro apimtą didžiulį prekybos centrą, šokančios liepsnos apšvietė paskui sekančius kitus šešėlius. Dešimtys, įvairiausiomis traumomis bei sužalojimais sudarkytų bedvasių kūnų, traukė ta pačia kryptimi. Kai kuriems buvo nutrauktos galūnės ir kraujas plūdo iš siaubingų atvirų žaizdų. Kiti atrodė kaip eiliniai žmonės tik keistai šlitinėjantys. Retkarčiais nauji siluetai prisijungdavo prie vis augančios minios, viliojami to paties, bet jau garsesnio triukšmo. Patrikas nebendravo su kitais. Jam tai nerūpėjo. Nei vienas iš jų nesikalbėjo, tiesiog sliūkino šalia vienas kito. Vieni aimanuodami ir švokšdami, o kiti it vandens burnon prisisėmę. Patrikui jie nereiškė nieko, tarytum net neegzistavo.

Šūvių aidai tapo dar retesni ir ilgėjančios tylos pertraukos vertė minią vis dažniau sustoti.

Jau kurį laiką Patrikas kantriai lūkuriavo priešais nedidelę maisto parduotuvę. Tiesiog stovėjo ir spoksojo, kankinamas bado. „Alkanas“.
Parduotuvė buvo tuščia, durys plačiai atlapotos ir visur mėtėsi daiktai. Daugybė apdraskytų kūnų voliojosi tarp lentynų ir šalia prekėmis prikrautų vežimėlių. Trumpam Patriko žvilgsnis užkliuvo už sudužusio burokėlių indelio, primenančio sukrešėjusio kraujo balą.

Ši diena tapo tikrai nevykusia apsipirkti, kai peralkusios gaujos nesibodėdamos brovėsi į parduotuves ir puolė nieko neįtariančius lankytojus. Parduotuvės vidus bylojo apie tai, kad žmonės spruko viską metę, kaip ir daugelyje vietų kurias Patrikas aplankė pakeliui.
Nuo šiol pirkiniai jo taip pat nedomino.

Abejingu žvilgsniu jis stebėjo kaip jaunos moters kūnas parduotuvės viduje sujudo. Staiga atsisėdusi ji apsižvalgė aplink tarytum bandydama susivokti, kur ji ir kas atsitiko. Jai akivaizdžiai sukosi galva. Ji susvyravo, vėl atsigulė minutei, tada atsisėdo, rankomis trindama galvą ir akis. Kaip ir Patrikas ji nieko nebeatsiminė ir jai niekas neberūpėjo. Moteris suaimanavo pranešdama pasauliui apie savo atgimimą ir pabandė atsistoti, bet nuvirto ant grindų šalia savo prekių vežimėlio. Visi jos kojų raumenys buvo nuėsti, tik sausgyslių ir odos kutai kabėjo ant apgraužtų kaulų, neišlaikančių jos svorio. Ji žvilgtelėjo į jas abejingu ir nė kiek nenustebusiu žvilgsniu, tarytum tai buvo visiškai normalu. Gulėdama ir belaukdama kol kas nors patrauks jos dėmesį, ji maskatavo rankomis ir vis dar gražiai sutvarkytais nagais graibstė orą.
Patrikas ir visi kiti laukė to paties.

Staiga daug garsesnis šūvio aidas sutrikdė tylą, šįkart gerokai arčiau, priversdamas Patriką vėl pajudėti iš vietos. Aplenkęs pastato kampą jis atsidūrė priešais didžiulę aikštę pilną išsibarsčiusių lavonų, o centras buvo užgrūstas apleistais automobiliais. Iš pradžių niekas nepatraukė jo dėmesio, bet staiga Patriko žvilgsnis užkliuvo už ligoninės pastato anapus aikštės. Net iš toli jis atpažino žmones stovinčius ant savadarbės barikados, užkertančios įėjimą į pastatą. Patrikui nerūpėjo nei statinio architektūra, nei medicinos paslaugos. Jis nebejautė skausmo ir jo žaizdoms nebereikėjo medikų pagalbos. Jis pats virto viena didele votimi. Tačiau žmonės šalia pastato jį labai sudomino. Spoksant į juos skrandis suurzgė ir seilės nevalingai ėmė varvėti iš burnos. Nors Patrikas jų nei girdėjo, nei užuodė, tačiau vien žiūrint į juos buvo gardu. Jis išsižiojo ir garsiai suaimanavo. Netrukus kažkas garsiai šūktelėjo nuo barikadų pusės tarytum skambindamas vakarienės varpelį.

Neatitraukdamas akių nuo žmogaus, stovinčio statinio centre, Patrikas metėsi pirmyn, vesdamas visus kitus paskui. Likusi minia, aplenkusi namo kampą puolė bėgti per aikštę prisijungdama prie vis garsėjančio šiurpaus aimanų choro. Kliuvinėdami už išsibarsčiusių kūnų, plėšrūs padarai paknopstom lėkė link užkardos ir ten slypinčių gardėsių.
Patriko lūžusi kulkšnis visiškai atskilo nuo blauzdikaulio ir laikėsi tik sausgyslių ir raumenų dėka. Tuo tarpu stora, kruvina kaulo nuolauža pradrėskė odą ir kaukšėjo į grindinį su kiekvienu jo žingsniu. Jis vos klibikščiavo ir didžioji minos dalis jį netrukus aplenkė.

Greičiausiems bėgikams pasiekus automobilių labirintą aikštės viduryje, žmonės barikadoje pagaliau atkreipė į juos dėmesį. Visas statinys suūžė kaip bičių avilys, dar labiau jaudindamas puolančiuosius.

Besistumdydami tarpusavyje padarai pradėjo spraustis tarp automobilių. Netrukus numirėlių burbulas pasklido į visas puses. Greičiausi sutvėrimai brovėsi pirmyn šokinėdami per mašinų stogus, tuo tarpu kiti bėgte pasileido aplink. Trūkčiojančių siluetų srautas netruko virsti upe, sudarydamas šiurpų artėjančios bangos įspūdį. Miniai veržiantis pirmyn, tarytum skruzdžių armijai, užkarda pasitiko juos mirtina šūvių salve.
Artėdamas Patrikas jau girdėjo žmonių balsus ir tai tik paskatino jį veržtis pirmyn. Priekyje jis pastebėjo kitus krentant. Nematoma jėga draskė jų galvas į gabalus, aplink taškydama smegenis ir kaulų nuolaužas. Kitus atskriejančios kulkos tik trumpam pristabdydavo, tačiau net parkritę padarai vėl stojosi ir atkakliai judėjo toliau.
Patrikui pasiekus automobilių labirintą, pirmoji kitų banga pasiekė užkardą. Jų gretos sparčiai augo. Statinys buvo pakankamai aukštas kad sulėtintų puolančiųjų tempą, tačiau kai kuriems pavykdavo užsikabaroti aukštyn ir susikibti su gynėjais.

Patrikui nepavyko prasibrauti arčiau, tad jis galėjo tik stebėti priešakyje vykstantį mūšį. Jis matė kaip vieni žmonės ginkluoti metaliniais strypais, kirviais ir netgi plikomis rankomis stūmė užpuolikus atgal į minią, kai tuo tarpu kiti pliekė iš šaunamųjų ginklų. Jis taip pat pastebėjo kaip kiti nuvilko keletą gynėjų žemyn kur šie pradingo aimanuojančioje besidraskančių kūnų jūroje.

Staiga kažkas patraukė Patriko dėmesį. Šaukė žmogus. Tik daug garsiau ir arčiau nei nuo barikados aidintys riksmai.

Patrikas negalėjo nekreipti dėmesio ir atsisuko.

Laukite tęsinio.