Nunuodyti protą

Matosi iš akių, kad buvęs poetas
Ir iš kreivų pirštų laikančių pūvančią galvą
Skauda burnoja jis, ką gi tau skauda
Sielą degina kūnas jonizuojas akyse tamsu

Viskas aišku, čia tau bausmė už visus praleistus skyrybos ženklus nevidone
O ne, tik ne tai ar aš tikrai nusipelniau kankintis amžinai
O taip, nunuodyjai daugiau protų nei pats mintimis kada pagimdei

Hipotetiniai ryto skausmai ir realistiški dienos vargai
Permirkę knygos puslapiai, kadais juos skaitei
Kas pasikeitė, ko toks niūrus diena iš dienos
Ko vien piktus žodžius murmi ar kas nuskriaudė patį kitados