Haliucinacija boilerinėje ir krokai

Pakylu iš krėslo. Rytiniai skaitiniai baigti. Žinau, kad Atėnė greitai apsirengs, todėl skubu ir pats. Šoku į kelnes. Klesteliu ant čiužinio, atsidarau rūbų spintelės stalčių ir išsirenku kojines.
Netrukus abu stovim koridoriuj. Atėnė išsitraukusi Alisos sportbačius. Apsiauna. Pamaigo sportbačių nosis.

- Čia nėra pirštų, tai reiškia, kad batai yra per dideli.

Nusiauna. Pasiima savo batus.

- Tėti, kai eisim apžiūrėti namo, aš norėsiu nusiauti batus.
- Kodėl?
- Norėsiu viską apžiūrėti.
- Gerai.
- O ten bus du aukštai? Noriu, kad būtų du aukštai.

Vaikštinėjam kieme. Atas tempia Atėnę prie nualintos žiemos žolės ir ją įnirtingai pešioja.  Šunį kankina virškinimo problemos ir taip anas su jom kovoja.
Pakelėj pastebiu moteriškę. Ji sustoja ir atsigręžia į šalia kelio keblinėjančią varną. Varna akimirkai stabteli ir stebi praeivę. Moteris kiša ranką į rankinę ir ištraukia baltos duonos. Mesteli varnai. Varna ima lesti. Nuo medžio slysteli dar viena juodaskvernė ir duoną kapoja jau dvi. Moteris patrina delnus, pasitaiso rankinę ir nueina sau. Darbas atliktas švariai.

<.. >

Dvylikta. Metas eiti lauk ir kviesti Bolt. Stovim kieme, trinamės prie šiukšlių konteinerių. Ieškom atokaitos. Diena žydra ir saulėta, bet vis dar šiaurietiška.
Atsidarau Bolt programėlę telefone. Kur? Bistryčios 9. Penkios minutės ir varuorojas Eldar bus kieme.
Netrukus akmenuota Būgos gatve nusileidžia juodas Volvo. Praveriu galines dureles, Atėnė įsliuogia vidun ir patoginasi.

- Laba diena, - atsisėdu ir aš.

Pajudam. Važiuojam Vileišio gatve. Spoksau į rudus Neries vandenis. Ties Šilo tiltu pasukam dešinėn ir kylam aukštyn, link Sapieginės kalvotų miškų. Atėnė atrodo labai patenkinta ir maskatuoja kojytėm.
Įsukam į Bistryčios gatvę. Ieškau vaikų darželio. Matau! Sakau Eldar, kad bus gerai, jei jau dabar sustos.
Išlipu. Paduodu Atėnei ranką ir ji grakščiai strykteli lauk. Atsisveikinam su Eldar, užkylam betoniniais laiptais į daugiabučio kiemą. Neužtikrintai žingsniuojan pirmyn, bet netrukus abejonės išsisklaido - čia! Matau boilerinę pilkom sienom ir plieno konstrukcijos laiptelius. Boilerinė glaudžiasi prie transformatorinės su geltonais trikampiais, kurie rėkia saugotis aukštos įtampos. Šalia boilerinės stovi keli automobiliai ir du vyrai. Vienas žiūri man į akis. Žengiu link jo.

- Kęstutis, - tiesia ranką ir šypsosi liesesnis iš jų.
- Labas. Apsižvalgysim?
- Žinoma, - mosteli link atvirų durų į studiją.

Įleidžiu Atėnę pirmą, einu iš paskos. Viduje matau kelias angas grindyse. Imu Atėnę už rankos.

- Laba diena, - pasisveikina gruntu išsitepęs meistras.
- Sveiki.

Kęstutis ir jo kolega vidun įžengia pavymui.

- Paklojom grindų dangą, dažom sienas. Atsiranda ir vaizdas. Nebuvo, ką fotkint kolkas, - dėsto Kęstutis.

Dairausi. Žvilgsnis perbėga lubom iki antresolės. Tada kopėčiomis nuo jos nusirita žemyn, ant grindų, kur stovim. Viskas balta. Patalpos gale matau durų angą. Žengiu pirmyn. Noriu patirti, kas yra 2 metrų aukščio lubos? Įlendam pro angą, iš paskos ir Kęstutis.

- Kriauklė, vieta skalbyklei, ten dušo kabina. Atskirsim stiklu.

Atlošiu galvą, - lubas ir nosį skiria koks 20 centimetrų tarpas. Ankštoka.

- Okej. Na ir cokolis dar yra? - neriu iš vonios kameros.
- Taip, einam.

Kęstutis leidžiasi cokolin stačiais ištepliotais gruntu ir batų purvu gelsvos medienos laiptais.

Kiek stabteliu abejodamas. Vėl imu Atėnės ranką. Ji pradeda lipti.

- Tėti, o čia bus mūsų namas? - šnabžda dar.

Kai Atėnė nusileidžia tiek, kad mūsų abiejų rankų grandinė įsitempia per visą ilgį, apačioj Kęstutis jai tiesia savąją.

- Duok dėdei ranką, Atėne. Va šitaip!

Nusileidimo operacija sėkminga.

Lipu ir stengiuosi balansuoti, kad nenusivožčiau. Pakopa po pakopos. Kai pėdos pasiekia žemę, jaučiuosi tvirtas it ąžuolas. Delnai gal kiek sudrėkę tik. Apsidairom. Dar viena patalpa su 2 metrų lubom.

- Kaip matot, lubose yra anga dienos šviesai. Ten prie sienos - boileris ir rekuperatorius. Įrenginius paslėpsime sieninėje spintoje.

Avangardas! Jaučiu, kad darosi ankšta savam kūne ir kad noriu rangytis iš to nepatogumo. Dusina.
Kęstutis buvo čia ir dabar, dalykiškai nusiteikęs studijos demonstruotojas. Kęstutis haliucinavo realybę, kur žmonės gyvena boilerinėse už šimtus tūkstančių.
Jis kvietė mane prisijungti. Tik kad aš atsitokėjau šičia besidairydamas ir dabar tenorėjau kuo greičiau dingti.

Išlendam iš studijos. Lauke akina saulė. Vėl stovim keturiese kaip pradžioj. Aš žiūrių tai į boilerinę, tai į Kęstutį.

- Tai čia šalia darželis, ar ne? - vapu bet ką, nes tyla dabar atrodo blogiau už blevyzgas.
- Taip, savaitgaliais šie vartai užsiveria, ir jūs esate šio keliuko šeimininkas. Galite barbekiu vakarėlius rengti!

Šypsenai jau tenka įdėti nemažai pastangų.

- Na jūs pagalvokit ir paskambinkit, - gelbsti Kęstutis duodamas išrišimą pasišalinti iš apžiūros.

Dėkoju už objekto aprodymą. Kęstučio plaštaka krusteli atsisveikinimo spūstelėjimui. Apsimetu, kad nepastebiu. Kiūtinam tolyn. Galva nusvirus, žvilgsnis šliaužia pažemiui, kol kliūva už besivoliojančių juodų moteriškų apatinių. Elegancijos iš nėrinių mažai telikę.

- “Apakinti aistros jie pagiriojos lig aušros”, - mąstau sau.

Pėdinam sau Bistryčios nuokalne.

- Atėne, ar patiko namas?
- Patiko. O tau, tėti?
- Mažokas. Gal čia vaikiškas namas, - numykiu.

Man truputį liūdna.
Atsidūstu, atplėšiu buką žvilgsnį nuo šaligatvio plytų ir žiūriu anapus gatvės. Darželyje prie daugiabučio išsivešėjus geltonų ir mėlynų krokų veja. Timpteliu Atėnę už rankos ir einam artyn. Sustojam prie darželio ir stebim saulėje besimaudančius žiedus. Nuo vieno ant kito dar gerai apdujus dūzginėja kamanė. Godžiai glosto piesteles. Atėnė atsiklaupia, pasilenkia prie pat žemės ir uosto mėlyną žiedą.

- Kvepia medum, tėti!