Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Belevju ligoninė, Hamlis
22:00

Alanas Benderis lėtai atsimerkė.

„Po galais, kas vyksta?“ – šmėstelėjo mintis jo pavargusioje galvoje, veidui remiantis į baltą uždangalą. Jis sudejavo, nutraukė ploną drobę šalin ir kurį laiką gulėjo spoksodamas į lubas, išvagotas dvejomis ryškių lempučių eilėmis, laukdamas kol atsipeikės. Viskas aplink sukosi, o dar tas galvos skausmas.

„Kaip gelia. Neįmanoma susikaupti“. Jis suspaudė rankomis galvą, vildamasis kad tvinkčiojimas atlėgs. Pagaliau išorinis pasaulis liovėsi sukęsis. Alanas atsisėdo ir apsižvalgė. Jis buvo ne vienas. Erdvioje patalpoje buvo pilna kitų kūnų, uždengtų drobėmis, tačiau daugiau niekas nejudėjo. Šiurpus, bauginantis vaizdas, bet migrena buvo per stipri, kad smegenys uždavinėtų klausimus. Tiesą sakant, jo išvargusioms smegenims tai nerūpėjo. Jos troško tik poilsio.
Alanas lėtai atsistojo. Jam reikėjo apsižvalgyti. Nepaisant noro ilsėtis, jis neturėjo kito pasirinkimo.

Iš pradžių jo virpantys keliai nepakluso. Jis susvyravo ir vos nepargriuvo, bet paskutinę akimirką atsirėmė į stalą nuversdamas kėdę. Tada išgirdo atsidarančias duris.

– Pone, ką jūs čia veikiate? – kažkas paklausė ir privertė Alaną atsisukti.

„Tikrai, ką aš čia veikiu? Jei tik aš žinočiau...“ – prabilo balsas jo galvoje, bet jis neišsakė minties balsu. „Ir kodėl jis klausia manęs ką aš čia veikiu? Ir kur yra ‘čia’? Po galais, kur aš?“

Apsiblaususiomis akimis jis nužvelgė tarpduryje stovintį uniformuotą žmogų – policininką, bandydamas suvokti, kas jis. Prasižiojo kažką sakyti, bet vietoj žodžių nuaidėjo tik garsi aimana ir staiga Alanas metėsi link durų.

Jis nesuprato kodėl sudejavo ir kodėl taip skubėjo. Tarytum jo kojos elgėsi savo nuožiūra.

– Nesiartink! – šūktelėjo pareigūnas, atstatydamas savo ginklą prieš jį, bet Alanas, nekreipdamas dėmesio į perspėjimą, toliau sparčiai artėjo.
Keikdamasis, pareigūnas spėjo iššauti tris kartus, pataikydamas užpuolikui į krūtinę. Galiausiai Alanas rėžėsi į jį ir tvirtai prispaudė prie koridoriaus sienos. Staiga tapęs agresoriumi, Alanas suleido dantis į pareigūno riešą. Be jokio delsimo, jokių dvejonių. Taip jis ne tik nuginklavo pareigūną, bet ir suprato kaip jam patiko skonis ir jausmas jo dantims smingant į švelnų žmogaus kūną.

– Laikykis! – suriko kitas balsas kažkur šalia.

Bet šiltas kraujas ant jo lūpų buvo per daug viliojantis kad Alanas atkreiptų dėmesį. Tai buvo dangiškas skonis; aštrus, gardus, su metalo prieskoniu. Nepakartojamas.

Alanas dar tvirčiau įsikniaubė į riešą, bet smūgis į pakaušį vėl nugramzdino jį į tamsą.

– Tvirtas bjaurybė. – Aukštas, penktą dešimtį perkopęs vyras pabandė ištraukti kirvį iš sumaitotos užpuoliko galvos. Aštrūs ašmenys kone perkirto ją pusiau ir kaip reikiant įstrigo. Vyras įsitempė ir trūktelėjo dar kartą, bet nesėkmingai. – Reikėjo būti švelnesniam.

– Ačiū, pone, – tarstelėjo pareigūnas sėdėdamas ant grindų. – Išgelbėjot mano kailį.

– Mielai prašom, jaunuoli. – Vyras nusišypsojo ir įrėmė dešinę koją į lavono petį. – Bandom dar kartelį.

Šįkart jis užgulė visu svoriu ir po keleto trūktelėjimų pirmyn ir atgal, kirvis pagaliau ištrūko. Kraujas pasipylė iš gilios žaizdos, virsdamas besiplečiančia tiršto raudono skysčio bala aplink žuvusiojo galvą.

– Šlykštus vaizdelis, ar ne? – jis nuvalė kirvio ašmenis į numirėlio medvilninius marškinius. – Hm, atrodo kaip naujutėlaitis.

Tuomet patenkintas ištiesė ranką sužeistam pareigūnui. – Kelk užpakalį, sūnau. Ir kitą kartą taikyk į galvą. Tada suveiks. Aš Rendalas Bruksas.

– Markas Dousonas. Žinau. Bet jis judėjo taip greitai. Nespėjau sureaguoti.

– Tai jau taip. Greitas išpera. Tavo laimei buvau šalia, antraip dabar nesikalbėtume, o kastume tau duobę.

– Po galais, skauda. – Markas apžiūrėjo žaizdą. Pradrėkstas audinys aplink kraujuojančią įkandimo žymę ištino. Žaizda buvo plėštinė, be perstojo kraujavo ir negana to pradėjo niežėti.

– Liks neblogas randelis. – Rendalas ištiesė jam rankšluostį iš šalia stovinčios spintos. – Parodyk daktarui, vyruti. Vaizdelis nekoks ir bala žino kuo tas nabagas buvo užsikrėtęs. Tikriausiai visa puokšte ligų. Atsarga gėdos nedaro.

– Ačiū. – Markas linktelėjo paimdamas rankšluostį. – Tik mažas įdrėskimas. Nieko baisaus. – Jis pastebėjo kitus žmones besibūriuojančius koridoriuje. – Viskas gerai! Nepergyvenkite!

– Žmonės, prasiskirstykit! – šerifo Džimio Vaito balsas nuskambėjo kažkur už susibūrusių žioplių minios. Perpildytame ligoninės koridoriuje buvo sunku manevruoti ir Džimiui teko pasidarbuoti alkūnėmis, kad prasibrautų.

– Kas, po galais, čia vyksta? – pagaliau išdygęs prieš Marką paklausė šerifas.

– Pirmiausia, tamsta, tuoj išsitepliosi savo nublizgintus batus. – Rendalas bakstelėjo pirštu į besiplečiančią kraujo balą ant grindų.
Džimis žengtelėjo atgal. – Rupūs miltai!

– Puikiai pastebėta, – ištarė Rendalas ir šyptelėjo. – Rupesnių nebūna.

– Apsieikim be komentarų. – Džimis nebuvo nusiteikęs juokauti. Jis pastebėjo sukruvintą rankšluostį apvyniotą aplink jauno pareigūno riešą. – Markai, tu sužeistas? Iš kur tiek kraujo?

– Išgyvensiu, šefe. – Markas įkišo pistoletą į dėtuvę. – Jis atsirado iš niekur ir užpuolė. Jeigu ne ponas Bruksas, man būtų buvę galas.

– Džiaugiuosi galėdamas padėti. – Rendalas nusilenkė. – Pažinojau šį gaišeną kaip Niką Pertoną. Ne proto bokštas. O tiksliau, buvo visiškai bukas.

Šerifas susiraukė. Jis nekentė staigmenų, ypač nemalonių, o ši diena pamažu virto į nepaliaujamą srautą pačių bjauriausių netikėtumų. Negana to, jis nepernešė keiksmažodžių.

– Iš kur jis čia atsirado? Tai jau trečias toks atvejis per pastarąsias dvi valandas. Ar jūs tikras kad šiame pastato gale nėra atskiro įėjimo? – Džimis atsisuko į Barį Larsoną, ligoninės techninės priežiūros skyriaus viršininką, klusniai atsekusį paskui jį per minią.

Ketvirtą dešimtį perkopęs žemo ūgio stambus vyriškis papurtė galvą.
– Niekada nebuvo, pone Vaitai. Vienintelis įėjimas yra per šį koridorių.

– Tada kaip tai paaiškintumėte? – Džimis mostelėjo į kūną bet Baris tik spoksojo į jį visiškai pasimetęs.

– Tikriausiai jis tūnojo čia visą laiką, – gūžteldamas pečiais tarstelėjo Rendalas. – Įkaušęs kaip paprastai arba apsvaigęs nuo kvaišalų. Galbūt jį tiesiog palaikė mirusiu? Apsižvalgyk aplink, viršininke. Čia daugiau lavonų nei gyvų žmonių. Galbūt šitas šūdžius atsibudo ir pametė protelį? Nebūtų pirmas kartas, kai mačiau jį nučiuožusį.

– Bent šiuo klausimu mūsų nuomonės sutampa. – Džimis žvilgtelėjo į lavoną. – Beje, puikus darbas su tuo kirviu. Turbūt išgelbėjai nemažai gyvybių.

– Tiesiog vykdau savo pilietinę pareigą, šerife, – tarė Rendalas. – O gal turi geresnį paaiškinimą dėl šios velniavos?

– Norėčiau. – Džimis pasikasė neskustą smakrą. – Bet tai tampa rimta problema. Jų gali būti ir daugiau. Teks patikrinti kiekvieną patalpą.

– Mes suguldėm kūnus nuo čia iki pat šaldiklių, – įsiterpė Baris. – Tik kūnus. Ir tie nebetelpa. Kišam kur papuola.

Per jo kaktą ir storą smakrą upeliais varvėjo prakaitas. Jis prastai jautėsi, bet nesiskundė nutylėdamas faktą jog ryte kažkoks valkata užpuolė jį jo namų verandoje ir įkando į petį. Tik atsitiktinumo dėka Bariui pavyko įšokti į automobilį ir pabėgti.

– Tuomet patikrinsim kiekvieną kūną, – atrėžė Džimis. – Galbūt kažką pražiopsojome. Negalime leisti jiems savivaliauti už mūsų akių.
Mintis prarasti kontrolę erzino jį.

– Šefe, tai kas dabar? – paklausė Markas po trumpos, bet nejaukios pauzės.

Džimis Vaitas giliai įkvėpė. Ši diena virto tikru košmaru. Dar šį rytą gyvenimas jų jaukiame provincijos mieste prasidėjo taikiai kaip ir kasdien, bet netrukus viskas pasikeitė. Policiją užplūdo pranešimai apie nepaaiškinamus išpuolius ir smurto protrūkius visame mieste. Iš pradžių incidentai atrodė atsitiktiniai, policijos ir greitosios ekipažai reagavo į iškvietimus, tačiau netrukus jie patys pradėjo šauktis pagalbos.

Įsitraukiant vis didesniam pareigūnų skaičiui, užvirė tikras pragaras. Žmonės pradėjo puldinėti praeivius gatvėse ir kėsintis į jų gyvybes.  Džimio pavaldiniai netrukus patvirtino šiuos pranešimus. Kai kurie teigė stebėję kanibalizmo atvejus vidury baltos dienos. Daugelis užpuolikų nebuvo vietiniai, kas gerokai sunkino jų identifikavimą.

Nebesusitvarkydamas su padėtimi Džimis susisiekė su aplinkinėmis apygardomis, bet ir ten vyko tas pats.

Su įsisiautėjusiais smurtautojais derėtis buvo beprasmiška. Jie nereagavo nei į ginkluotos policijos perspėjimus, nei į aukų maldavimus.
Padėčiai blogėjant šerifas leido panaudoti ginklus. Pareigūnai negailėjo kulkų, bet šautinės žaizdos tik trumpam pristabdydavo bepročius. Jie ir toliau puolė su vieninteliu tikslu – žudyti.

Aukų skaičiui sparčiai augant pareigūnai išsiaiškino kad vienintelis būdas juos sustabdyti buvo šūvis į galvą. Miesto gyventojai taip pat griebėsi savo ginklų bandydami apsaugoti save ir artimuosius. Daugelis neišgyveno.

Iki pietų visas Hamlis virto negailestingo mūšio lauku. Aplink aidėjo šūviai, o ištuštėjusios gatvės sparčiai pildėsi lavonais.
Šėlo nevaldomi automobilių ir pastatų gaisrai. Situaciją dar labiau pablogino tai, kad po priešgaisrinės tarnybos žlugimo pirmosiomis išpuolių valandomis, nebebuvo kam malšinti ugnies.

Vietos greitosios pagalbos tarnybas ištiko panašus likimas. Po smurto protrūkio ligoninės personalo liko vos keletas gydytojų ir slaugytojų, nebesusitvarkančių su didėjančiu sužeistųjų skaičiumi.

Šerifo departamentas viešai informavo visus gyventojus, ragino užsibarikaduoti namuose ir laikytis tylos bei vengti kontakto su pašaliniais, o ypač besielgiančiais keistai ir agresyviai.

Deja, nepaisant visų priemonių, smurtaujančių asmenų skaičius toliau sparčiai augo, o netrukus Džimį pasiekė dar ir tokia informacija, kad kai kurie miesto gyventojai prisijungė prie užpuolikų, puldinėdami kaimynus ir net savo šeimų narius. Tačiau be tvirtų įkalčių šerifas atmetė šias nuogirdas. Jis turėjo rimtesnių reikalų nei tikėti gandais.

Visos pastangos susisiekti su apygardos gubernatoriumi ėjo perniek. Mero mobilusis telefonas buvo išjungtas ir Džimiui neliko kitos išeities kaip perimti vadovavimą į savo rankas ir bandyti gelbėti situaciją.
Vakarop šerifas suprato, jog pralaimi šią kovą. Pusė jo pareigūnų buvo žuvę arba dingę be žinios. Kai kurie nusprendė grįžti pas savo šeimas. Džimis jų nesmerkė. Jis būtų taip pat pasielgęs jeigu nebūtų viengungis.
Tuo tarpu daugelis miestelėnų išsigandę bandė trauktis dviem pagrindiniais keliais vedančiais iš miesto. Pasekmės buvo nuspėjamos – susidarė kamščiai ir didžiulės smurtautojų gaujos ėmė puldinėti žmones, besibūriuojančius spūstyse. Panika tik didėjo.

Džimis, koordinuojantis gelbėjimo operaciją iš policijos būstinės, bejėgiškai stebėjo skerdynes per vis dar transliuojantį vietos žinių kanalą. Naujienų sraigtasparniui besisukiojant virš įvykių epicentro, operatorius priartino vaizdą apačioje. Maždaug dvidešimties asmenų grupė persekiojo besitraukiančius, žudydami visus savo kelyje. Dalis žmonių metė savo transporto priemones ir bandė bėgti. Tuo tarpu kiti liko savo automobiliuose tikėdamiesi geriausio. Kamera sutelkė dėmesį į jauną porą su kūdikiu. Trys persekiotojai pasileido paskui juos per lauką. Vyriškis desperatiškai bandė juos sustabdyti tačiau trijulė parvertė jį žemėn. Tuo tarpu moteris su vaiku rankose šaukė, nedrįsdama palikti savo vyro. Jos riksmai patraukė vieno iš užpuolikų dėmesį ir jis šoko ant jos.

Džimis perjungė kanalą. Jis nebegalėjo toliau žiūrėti. Šiems žmonėms reikėjo jo pagalbos ir apsaugos, o jis buvo bejėgis.

Kiti žinių kanalai pranešinėjo apie panašius įvykius aplinkinėse valstijose. Kameros fiksavo plintančią paniką ir riaušes visoje šalyje. Reportažai iš didžiųjų miestų buvo pilni destrukcijos ir smurto. Pasak kai kurių šaltinių, Nacionalinei Gvardijai ir kariuomenei nepavyko suvaldyti situacijos.

Galiausiai, lyg to būtų buvę maža, nutrūko telefonų, interneto ir televizijos ryšiai.

Policijos pajėgoms sparčiai tirpstant, Džimis įsakė visiems likusiems pareigūnams trauktis į vienintelę miesto ligoninę, vildamasis nors ją deramai apsaugoti.

– Šefe, – Markas grąžino Džimį į tikrovę, – tai koks planas?

„Velniop tokią dieną.“ – prieš atsakydamas pagalvojo Džimis.

Laukite tęsinio.

2022-03-28 08:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 22:38
klimbingupthewalls
Policija elgiasi ir kalba lyg pigaus žiūralo veikėjai. Nėra natūralumo.

– Kas, po galais, čia vyksta? – pagaliau išdygęs prieš Marką paklausė šerifas.

Kodėl jis to klausia, jeigu nuo pačio ryto jau leidęs ir ginklus naudoti. Kas jį dar stebina? Ko jis toks iškritęs? Ar jau simptomai? :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 22:34
klimbingupthewalls
Apie zombius pažiūrėdavau. Kokia šito prasmė? Dar vienas Walking dead sezonas? Neduok vardų tiems, kurie greit miršta. Koks mums skirtumas Alanas jis ar Nikas, jeigu tiek tetruko jo vaiduo ir jeigu jo vaidmens mums nebeprireiks. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 20:26
Klemensas
Tai keletas vienu metu vykstančių atskirų istorijų kurios galiausiai persipins tarpusavyje. Galima sakyti, kad kiekvienoje bus savi pagrindiniai herojai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 19:41
Ero
Ero
Jeigu nėra vieno ar kelių pagrindinių personažų, o tik daug mažų epizodinių, išlaikyti skaitytojo dėmesį ilgesnėje istorijoje yra labai labai sunku, beveik neįmanoma.

Aišku, nėra privaloma siekti skaitytojų dėmesio, galima rašyti vedamam kitokių paskatų. Čia - autoriaus pasirinkimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 18:46
Klemensas
Dėkoju už komentarą. Kalbant apie personažų gausą, toks jau mano rašymo braižas. Jų bus tikrai daug ir tai gali sukelti tam tikrų sunkumų iš karto susigaudant. Taip pat neturiu vieno pagrindinio herojaus aplink kurį būtų kuriamas siužetas. Bet tai taps aišku iš vėlesnių epizodų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 18:15
Ero
Ero
Neblogas tekstas, jau vien dėl to, kad yra siužetas ir jo vystymas. Ir archetipas - zombių apokalipsė - atpažįstamas. Skaitysiu ir toliau.

Ką patarčiau kitom dalim? Prisiklijuokit prie kažkurio personažo ir sekite įvykius paskui jį. Tegul pasakojama iš trečio asmens perspektyvos, bet ir tuo atveju negerai, kai autoriaus prisiklijavimas šokinėja. Prasideda nuo Aleno Benderio, po to peršoko prie Rendalo ar Dausono ar dar kažko, ir skaitytojas pasimetė. Paskui ką aš čia einu? Jeigu būtų prasidėję nuo to, kad Šerifas stebi atsibundantį Aleną Benderį ir po to šerifas visą laiką kažką daro ir kažkaip suvokia situaciją, šitas tekstas būtų daug suprantamesnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 17:11
Klemensas
Dekui už nuomonę ir pastebėjimus. Su vardu taikliai pastebėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 11:29
Aihara
Baisiai juokingas kūrinys. Laukiu tęsinio.

O jei taip rimčiau, tai dėve dėve. Skaitosi kaip koks B sąrašo zombių filmas.

Pradžia buvo visai normaliai, o paskui prasidėjo absurdas ir kuo toliau, tuo kvailiau viskas vyko. Pradžioje Alanas pabunda ir mes sekame jį, grožimės jo ėdimo etika, o tada... Staiga imame sekti visai kitus žmones. Jie visi vienodais vardais ir vos po poros pastraipų darosi nebeįmanoma atsekti, kas policininkas, kas šerifas ar dar koks tvarkos prižiūrėtojas. Jie šneka ir šneka ir šneka apie tą patį, nepajudėdami anei kiek siužete. Ir Alanas staiga pavirsta Niku?
Tada staiga susigriebiama, kad tas dialogas užsitęsė ir niekur neveda, tad tiesiog išberiami faktai apie zombių antplūdį. Ir tada dar kartą. Ir dar kartą. Na kad skaitytojas tikrai suprastų. Ir dar pasiunčiamas sraigtasparnis skraidyt ir filmuot, nes kaip veiksmo filmas be sraigtasparnių? Na ir pabaigai už širdies griebiantis vaizdelis apie vargšą kūdikėlį ir jo mamą, pernelyg kvailą, kad pabėgtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-29 05:03
Passchendaele
5+
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-28 12:39
klimbingupthewalls
veidui remiantis į baltą uždangalą

netinkamas žodis remiantis šiame
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-28 09:36
gogo
zero
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą