Poezija Cezario pjūviu

Kai gatvės snaudžia po pavargusiais žibintais,
Užgultos lapų ir mėnulio pilnaties,
Po miestą vėl juoda šviesa paplinta
Tarsi miaukimas išvytos iš namų katės.

Ir mano namas – švyturys – tik sugadintas,
Tamsa užkrėtusios jį rudenio nakties,
Šaltus šešėlius nakvynėn vėl priimtų
Jei šie kampuos ramiai tūnoti prižadės.

Po laiptais tyliai gūžias baigščios mintys
Ir laukia tavo žingsnių, tarsi gyvenimo prasmės,
Akių tinklainėj siluetas liks neatpažintas
Ir mirs, kai saulė patekės.