Eduardas (VII)

Kaip ir anksčiau, taip ir šįvakar išsiropščiau iš patalo. Sumušimus tebeskaudėjo, bet jaučiausi tvirčiau ir troškau pagaliau nuraminti poną Aitą. Juk porą naktų pas jį nesilankiau, o jis net ir norėdamas negalėjo užtikti manęs mieste. Greičiausiai dabar jaudinosi. Ar jis manęs išsiilgo taip pat kaip ir aš jo? Gal kartais apkabins mane? Norėčiau...

Papurčiau galvą. Kokias nesąmones galvoju! Juk jis – ne mano šeimos narys. Be to, vyras. O šie nesiglėbesčiuoja. Vyras vyrui būna pagarbus, bet ne švelnus. Taip, būtent taip ir aš turiu elgtis.

Apsidairiau ir išsigandau: mamytės ir sesių lovos buvo tuščios. Kur jos galėtų būti? Ar joms viskas gerai? Nusiraminau, tik tada, kai pamačiau iš kito kambario besiveržiančią šviesą. Išsiropščiau pro langą, mat nenorėjau susidurti su virtuvėje plušančia mamyte. Ji tikrai lauktų, kol grįšiu iš lauko, nesigultų. Ir turėčiau vėl įsisprausti prie Lizo. Jis miegojo taip neramiai! Kartais man net vietos nelikdavo. Ne, geriau nesusidurti su mamyte.

Dairiausi, vengdamas susidurti su kuriuo nors iš namiškių. Tik visų jų išsilenkęs galėsiu tęsti kelionę. Juk mamytė netikrindavo lovų, guldama neapkamšydavo nei manęs, nei Linutės.

Pasilenkęs pabėgėjau iki tvarto, kur išgirdau balsus. Prislinkau arčiau, kad išsiaiškinčiau kalbančiųjų planus ir žinočiau, pro kurią tvoros vietą prasmukti.

- ... Elute, prašau.

- Nemyliu. Paprasčiausiai nemyliu tavęs. Kam dar stengiesi? Ar nematai, kad aš tik vaidinu malonią?

- Elute, ar aš tave supykdžiau?

- Liaukis mane taip vadinti! Ir išeik. Pasiėmei žuvis ir važiuok. Tau daugiau nieko iš mūsų nereikia. Eik.

- Bet, Elute...

- Neliesk mano rankos ir eik! Etai, prašau. Aš pavargau, noriu miego. Jei yra kas nors svarbaus, susitiksim rytoj ir pakalbėsim. Gerai?

- Ar tada išklausysi mane? Elute, aš... – išgirdau kaip sesė nukurnėjo link trobos, ir dusliai trinktelėjo išbrinkusios durys. – Ką man daryti, kad įtikčiau? Dievai, kaip norėčiau, kad Elutė man atsakytų tuo pačiu...