Rašyk
Eilės (77020)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10776)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Eduk, žiūrėk, senis grįžo. O su juo ir vaikai!

Įsiklausiau į gergždžiantį balsą, apsižvalgęs pro skylę atsitraukiau ir nuskridau pasakojamos istorijos vingiais.

- Mūšio dieną kėlėmės labai anksti. Dar neišlaksčius miegams patraukėme gerai pažįstamais keliais, kuriais vedė Liudvikas de Merikė. Jis turėjo didelę ir tyrą širdį, todėl visi troškome, kad mylimas vadas nuverstų neteisingąjį brolį, ir į karalystę grįžtų taika bei ramybė. Tie devyneri karo metai nualino mūsų kūnus, praretino gretas ir suluošino sielas. Mes žinojome, kad būsimas mūšis bus paskutinis, bet ir pats sunkiausias. Čia teks stoti prieš savo vaikus, tėvus, brolius ar draugus. Nors per tą išsiskyrimo laiką tiek mes, tiek ir jie pasikeitė, visgi, vieni kitiems išlikome brangūs.

Lemiamo mūšio išvakarėse buvau paskirtas budėti. Negalėjau nuleidau žvilgsnio nuo krašto, kur laksčiau be kelnių, prisidengęs per dideliais marškiniais. Buvau jauniausias ir įsitikinęs, kad kiti manimi pasirūpins. Ir nenumaniau, kad iš kiekvienos šeimos renkamos kariuomenės nariu tapsiu būtent aš. Bet taip jau išėjo, nes abu vyresni broliai buvo vedę, ir nenorėjau, kad jų mažamečiai liktų našlaičiais. O mano sesuo, kaip ir kitos moterys, netiko karui. Tėvas, buvau įsitikinęs, tik kliudys, o aš, kaip ir visi kiti miesto vaikinai, mokėjau mojuoti kalaviju.

- Gražu, ar ne taip? – krūptelėjau šalimais išgirdęs dievinamą Liudviko balsą. Visai čia pat stovėjo mano idealas, girdėjau jo alsavimą ir visas virpėjau. Pasisukęs į jį nusilenkiau.

- Mano valdove, atleiskite, kad neatlieku savo pareigų.

- Neatsiprašinėkite. Jūs viską darote kaip reikiant. Jūs stebite mūsų priešų namus, mūsų namus.

Vėl įsistebeilijau į horizontą, kur buvo matyti miško juosta ir už jos iškilęs pagrindinis gynybinis pilies bokštas.

- Pasiilgote savo šeimos?

- Mano valdove, jūs esate mano tėvas, o šiltojo saulė – mano motina... – nutilau. Šiuos žodžius jis buvo girdėjęs šimtus kartų, todėl nekrustelėjo nė vienas Liudviko veido raumuo. Ar jis laukė kitokio atsakymo? –Taip, aš ilgiuosi visko, ką palikau ten, už gynybinės sienos. Savo sengalvėlių, be reikalo liejančių ašaras, besiglaustančių sūnėnų ir dukterėčių, visuomet pranašesnių brolių ir nuostabiosios sesės. Nebežinau, ką grįžęs rasiu, bet prieš akis plaukia nuostabūs vaikystės prisiminimai.

- Tikiu, jie visi sveiki ir gyvi.

- Gal. Bet meldžiu dievų, kad neleistų pražudyti tų, kuriuos myliu.

- Aš irgi nenoriu lieti savųjų kraujo.

- Tai kodėl, valdove, mes negrįžtame į pilį ir nenusilenkiame jūsų broliui?

- Nes jis engia žmones, gyvenimas kaimuose nepakeliamas, ir Merikės trokšta teisybės.

- O kodėl mes visi turime kariauti? Kodėl jis visus įtraukia?

- Mano ištikimas drauge, kiekvienas nori gyventi. O kiekvienas valdovas paaukos tūkstančius gyvybių, kad bent akimirka prailgintų savo būtį.

- Valdove, bet jūs ne toks.

- Aš ne karalius.

- Bet juo būsite. Negi tuomet pasikeisite?

- Gali būti. Netapsiu tokiu, koks yra mano brolis, bet ir nebebūsiu toks, koks dabar esu.

- Valdove, ar Jūs ko nors ilgitės?

- Taip. Tebeturiu brangių žmonių. Nors mama, tėtis mirę, nors seserys išvyko, bet aš myliu. Prieš vienuolika metų lygiai taip stovėjau ir žvelgiau į išplaukiantį sesers laivą. Mylimiausios sesers laivą. Nežinau, kiek laiko stovėjau, bet, kai buvo jau visai tamsu, ant peties pajutau šiltą ranką. Neatsisukau į atėjusią, tik girdėjau šiltą jos alsavimą. Tada nekenčiau, kad pilies gyventojai trukdo mąstyti, bet tas švelnus, užburiantis balsas privertė smarkiau suplakti širdį. Ji ėmė muistytis lyg sugautas paukštelis. Tąkart merginos žodžiai atrodė tarytum neišsakytų minčių aidas. Bet nedrįsau atsigręžti į tą, kuri tamsoje nepažino manęs – būsimo savo valdovo. Po valandėlės, man taip ir neatsiliepus į jos žodžius, į skleidžiamą šilumą, mergina nuleido ranką ir trumpam suskambę tylūs žingsniai nutilo. Nežinau kodėl, bet pagalvojau, kad niekados, o niekados nebepajusiu jos šilumos ir nebeišgirsiu jos balso. Deja, buvau per daug pasipūtęs, nenorėjau parodyti savo susijaudinimo. Buvau jaunas. Gerokai jaunesnis nei dabar esu. Aštuoniolika metų, kuriuos praleidau be skausmo, vargo ir sunkumų. Tas laikas buvo toks nerūpestingas, jis neišmokė manęs suprasti, užjausti ir atvirai priimti kitų jausmus. Buvau kvailys.

- Jūs ilgitės tik tos akimirkos atgarsio? Tai buvo...

- Ne. Tai buvo pasaka. Nuostabios pasakos pradžia. Už nugaros išgirdau medžio ir akmens kalbą. Kažkas grindiniu tempė lentą. Tas garsas kvietė atsisukti. Akimis paleidau plačią upės vagą ir papriekaištavau: „Jei reikia pagalbos, taip ir sakykite. “ Atsisukęs pamačiau laibą jaunos merginos siluetą. Kam nors ji galėjo atrodyti perkarusi, bet aš mačiau tik stebuklingą gražuolę. Buvo taip tamsu, kad neįstengiau įžiūrėti jos akių ir plaukų spalvos. Bet įsivaizdavau ją esant geltonkase žaliaake. Pripuoliau prie merginos ir padėjau jai temti lentą su pora pastatytų statinių. Ėjome tylėdami, žinojau, kad iš manęs menkas pagalbininkas, tai ypač aiškiai pasimatydavo, kai ji sulėtėdavo ar sustodavo. Bet stengiausi kaip įmanydamas. Pasiekėme pilies vartus ir sustojau... „Likit sveika, nebegaliu daugiau eiti“. Negirdėjau atsakymo, tik jutau, kad ji nepyksta.

Apsisukau ir patraukiau namo. Bet tada pamačiau karutį. Man nė nespėjus pagalvoti, pačios akys pasuko merginos pusėn. Gal troškau bendravimo? Gal. Juk ką tik išleidau savo seserį. Ji išvyko už jūrų marių, ir supratau daugiau negalėsiąs nerūpestingai plepėti. Taigi, pasibeldžiau į duris ir pasitaisiau beretę. Nenorėjau, kad kas pamatytų karūną. Senyvas ponas paskolino karutį. Apsidžiaugiau ir nuoširdžiai padėkojęs tekinom nulėkiau paskui merginą.

Tik prie pilies vartų stabtelėjau ir padvejojau. Tėvai neleido išeiti iš jos. Net ir sesers išvykimą stebėjau pro langą, nekeliavau į greta Sostinės įsikūrusį uostą Tik žiū – ant kalvelės pastebėjau lėtai slenkančią žmogystą. „Ei, palaukit! “ – šūktelėjau skardžiu balsu ir pasivijau ją. Be žodžių į karutį sukėlėme statines, pritvirtinome ir įsispyrę ėmėme traukti. Kirtome miesto vartus, kopėme į kalvelę. Kai pasiekėme viršūnę, mėnulis nušvietė mūsų veidus. Ji buvo tokia liesa ir pavargusi, visai nepanaši į miesto gyventojas. Juo labiau į mane. Jos akyse spindėjo meilė, bet ir karšta, nesveika ugnelė. Mačiau, kad manasis angelas serga. Taip, buvo šalta, žvarbi rudens diena. Nuleidau akis, ir iš jų pasipylė ašaros. Koks žiaurus pasaulis, jei tokia miela būtybė turi kęsti skausmą ir vargą. „Ko gi jūs verkiate? Ar skauda rankas? Prasitrynėte pūsles? “ „Ne, bet jūs, matau, esate... “ „Nesigailėkite manęs. Aš esu laiminga“ „Gerai. Kol kopėme, norėjau jums kai ką pasiūlyti, bet dabar tai atrodo taip vaikiška. “ „Aš tebesu vaikas. “ Ji tvirtai ir padrąsinamai nusišypsojo. „Liudas. Mano vardas. O jūsų? “ „Ela. Bet galite mane vadinti tu. Man vis dar septyniolika“ „Gerai, Ela. Lipk į statinę ar į karutį. Važiuosim gaudyti gulbių, kurios plaukia ana ten, upėje. “ „O, puiku! Sustosime visai netoli mano namų“ Mergina įlipo į galinę statinę ir tvirtai įsistvėrė į jos kraštus. „Ela? “ „Ko, Liuduk? “ „Ar galiu tau padovanoti savo megztinį? “ „O kam man jis? “ „Kad kitą kartą tave sutikęs atpažinčiau ir pagaliau pamatyčiau tavo pavasariškai žalias akis. “ „Tada gali. Mano akys žalios. O tavo, manau, mėlynos it dangaus žydrynė. “ Nusivilkęs megztinį padaviau jį Elai. Ji paglostė, pauostė dovaną ir kiek pasvarsčiusi apsirengė. Paraginau ją įsikibti ir pasišokėdamas pasileidau link upės.

Mes juokėmės ir buvome neapsakomai laimingi. Nesugebėjau sustabdyti įsibėgėjusio karučio ir iki kelių įbridau į upę. Apsisukęs ėmiau tempti svetimą turtą iš tėkmės. Bet jis buvo sunkus, nors Ela ir iššoko į krantą. Ji paliko mane ir kažkur nurūko. Tikėjau, kad mergina grįš, nepaliks manęs vieno. Kluptelėjęs pargriuvau ir instinktyviai pačiupinėjau, ar nuo galvos nedingo kepurė su karūna. Ne, jos vis dar čia. Pasidarė labai šalta, troškau pašaukti, kad Ela pagelbėtų, bet susitvardžiau ir vargais negalais išgelbėjau medinukus. Trokšdamas atsipūsti, atsiguliau ant šalto smėlio ir užsimerkiau.

Kai po akimirkos pravėliau mėlynas akis, viršum savęs pamačiau mielą Elos veidą, bei gelsvą žvakės šviesą. Ši veržliai stengėsi išvaikyti tamsą. „Žinojau, kad grįši. “ Pašokau ant kojų ir tik tada pamačiau augalotą vyriškį. Jis apžiūrinėjo karutį. „Eime, Liuduk“ Ela įsikibo į mano ranką ir nusivedė. Nesipriešinau ir beregint atsidūriau varganoje lūšnoje, kur sukosi į Elą panaši moteris ir dar septyni vaikai. Iš lauko grįžo ir vyras. Mergina supažindino mane su savo šeima, o aš nusilenkiau kiekvienam žmogui, o moteriai ir mergaitėms dar ir rankas pabučiavau. Jos prapliupo kvatotis, o Ela parūpino sausus drabužius. Teko pasilikti vėlyvai vakarienei, kol apdžius mano drapanos. Juk su tomis, kurias vilkėjau, niekas nebūtų įleidęs į pilį. Valgiau tik tiek, kad neįžeisčiau šeimininkų, bet turiu pripažinti, buvo siaubingai neskanu. Laimei, jie buvo neturtingi ir nekritikavo, kad smulkinau kąsnelius. Buvo neapsakomai keista, bet ir smagu. Pirmą kartą valgiau iš bendro dubens, vaikai svėrėsi kiek ilgi, keli bandė lipti ant stalo, o mažasis drabstėsi nepataikydamas į burną. Tuomet motina šluostė berniuko veiduką, rankytes. Ji su savo vyru jautėsi nesmagiai ir vis žvilgčiojo į mane. O aš stengiausi nepastebėti to ir kuo nuoširdžiausiai šypsojausi. Buvo taip gera, taip jauku! Visai nepriminė gyvenimo pilyje.

- Valdove, ar jūs pradėjote lankytis pas juos?

- Taip. Pusantrus metus slinkdavau į tą lūšnelę, kiek įstengdamas padėjau ponui, mokiau jo vaikus. Jie buvo antroji mano šeima. Ta pasaka tęsėsi, bet aš vis dažniau klausinėjau savęs, ką jie pasakys, sužinoję, kas esu. Mano liežuvis niekaip nesivertė prisipažinti, o būdamas namie stengiausi laikytis atokiau vietų, kurias lankė Elos šeima.

- Juk tai negalėjo trukti amžinai!

- Taip, kartą brolis liepė stebėti, kaip vykdoma bausmė duonos kepalą nugvelbusiems vaikams. Mano tėvai nusprendė juos nubausti penkiais rimbo kirčiais. Kodėl penkiais, o ne trimis kaip visada? Nes vienas jų iš duonos kepalų sudėliojo žodį „ačiū“. Tėvai nusprendė, kad jie ne tokie jau vargšai, jei moka rašyti. Atsidūręs ten krūptelėjau. Tarp vaikų stovėjo Elos brolį. Jis ir bus tas, kuris padėkojo. Tuomet pastebėjau ir du vos bepastovinčius mažamečius. Supratau, kad jie neatlaikys penkių kirčių. Pripuolęs prie tėvų ėmiau maldauti pasigailėjimo. Veltui.

- Bet įtikinote, kad vaikai nusižiūrėjo šį žodį, nesuprato jo. Jūsų tėvai sušvelnino bausmę.

- Bet panaikinti jos neįstengiau, todėl atsistojau tėvo dešinėje ir įsistebeilijau į dangų, melsdamas sesers užtarimo. Tada prabilo ne budelis, o motina: „Jau daugelį metų bausmes skelbia ne karalius, o šį kartą su mumis yra būsimasis mūsų valdovas, vienintelis mano sūnus Liudvikas. Leiskime jam perimti savo pareigą ir paskelbti nuosprendį šiam šešetui. Eikš, skaityk garsiai ir aiškiai, kad visi girdėtų būsimojo valdovo balsą. “ Išbalau, bet nedrįsau prieštarauti. Mama visuomet žinojo, ką daro. Nevirpančiu balsu, lyg per pamoką perskaičiau naujai įrašytą punktą iš bausmių knygos ir nutilau. Nedrąsiai pažvelgiau į vaikų akis ir jose pamačiau baimę. Tik vienų vienintelis Elos brolis žvelgė nepatikliai, su slepiama viltimi. Užverčiau storąją knygą ir giliai įkvėpiau. Kažką privalėjau daryti, negalėjau būti toks neteisingas kaip tėtis.

„Tokią bausmę parašė mano brangieji tėvai, ir privalu ją įvykdyti. Nebent kuris vienas iš jūsų nori prisiimti visą kaltę ir apsaugoti savo draugus. “ „Ar mes trise galime būti nubausti už visus šešis? “ – pasiteiravo juodaplaukis, bet mano brolis suskubo paneigti. „Ar sutinka kuris nors vienas prisiimti visą bausmę? “ – perklausiau. „O gal jų artimieji gali atlikti bausmę už juos? “ – iš minios išskyriau Elos tėčio balsą. Jaučiau, kad jis pirmąsyk susidūrė su karališkąja neteisybe. „Jeigu per dvi minutes prie vaikų prieis jų tėvai, tada galima. “ Vyras apsidairė, tačiau be jo niekas kitas nėjo prie nusikaltėlių. „Laikas baigėsi! “ – sutrimitavo brolis. „Taip, teisingai. Ar turite prašymų? Ar norite pakeisti bausmę? “ „Taip, aš prisiimu kaltę už savo draugus, “ – į priekį žengė Elos brolis. Jo tėtis papriekaištavo. Juk net ir tvirtesnis už jį nebūtų atlaikęs tiek smūgių. Draugai bandė pasodinti jį, bet tas įsispyręs stovėjo ir savo žalsvai pilkomis akimis žiūrėjo į mane.
„Pasigailėjimo nebus. Jei jūsų tokia valia, tebūnie taip . Bet noriu paklausti dar dviejų klausimų. Atsakykite sąžiningai. Ar aš esu jūsų princas? “ Vieni linktelėjo, o kiti ir balsu patvirtino. „Ar norite, kad jums padėčiau? “ Šį kartą vienskiemenis žodis nuskambėjo garsiau. „Tebūnie taip, kaip jūs norite. Prašau įvykdyti bausmę pagal Bazachovo de Merikės šimtas devintąjį straipsnį. Jie paprašė savo princo pagalbos. “ Mano mama nunarino galvą ir rankomis užsidengė veidą, o aš nusileidau prie ano šešeto. Nusirengiau megztinį ir nesudejavęs suskaičiavau iki aštuoniolikos. Daugiau nebesilankiau Elos namuose. Užsidariau savo kambaryje ir laukiau sesers.

Bet po poros mėnesių išgirdau apie karą prieš Lynį, ir pasisiūliau išvykti. Mano brolis neketino atlikti pareigos, o laikas tirpo.

- Jūsų draugystė tuo ir baigėsi?

- Ne. Prieš karą pas mane apsilankė Emas – vyriausias Elos brolis. Tai tas pats Emas, kuris su mumis išvyko į karą ir beveik niekuomet nuo manęs nesitraukia. Jis susistabdė mane pilyje ir paprašė, kad apsilankyčiau jo namuose. Bet dienos slinko, aš nagrinėjau karo technikas, strategijas ir nesiskubinau. Nežinau kodėl. Tik jaučiau nebeįstengsiąs sulaikyti ašarų.

Paskutinę naktį į lovą guliausi labai vėlai. Negalėjau užmigti. Visokios mintys, visokie vaizdiniai plūdo į galvą. Staiga maišalynė liovėsi ir pamačiau Elos šypseną. Ji nenorėjo pasitraukti, nors ir stūmiau šalin. Pasidaviau ir, iššokęs iš guolio, pasikuičiau spintoje. Ištraukęs antrąjį tėčio kardą iššokau pro langą. Lėkiau prie gerai pažįstamos Elos trobelės, o mano karūna gulėjo ant pagalvės.

Viduje vis dar degė žvakė, jutau kaip užplūsta ramybė ir susigraudinau. Kiek pamindžikavęs, nuvijęs jausmus pasibeldžiau. Duris atidarė Elos motina. Ji pakvietė užeiti, bet aš atsakiau norįs matyti tik Emą. Deja, likti už durų nebuvo lemta. Mane pamatęs Elos tėtis pagriebė už rankos ir įtraukė į vidų, kur gužėjo visa šeimyna. Nieko nesakiau, tik pasisveikindamas nusilenkiau ir nunarinau galvą. „O, pagaliau grįžo mūsų pražuvėlis broliukas. Vargšas atsiskyrėlis! “ – kaip gražiausia daina nuskambėjo mano angelo žodžiai. Jis priėjo ir apkabino. Jaučiausi kaip sapne, bet vis tiek išsprūdau iš merginos glėbio ir prisiartinęs prie Emo ištiesiau jam kardą. „Liudai, saugok mūsų sūnų“. „Prisiekiu, kad pasirūpinsiu juo. Jis grįš sveikas ir gyvas. Atsiprašau, kad neprisipažinau, kad nesielgiau taip, kaip nusipelnėte. Ir tariu nuoširdų ačiū už jūsų meilę, rūpestį, atlaidumą. Manau, jūs man davėte tiek daug, kad visada jausiuosi skolingas“ Nepažvelgiu nė vienam iš jų į akis ir nusilenkęs išėjau iš namų, kuriuose praleidau nuostabiausias valandas.
2022-03-20 12:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-20 22:31
Alicija_
Pasakojimas įtraukia, tačiau dialogai galėtų būti šiek tiek mažesnės formos, nes jie per daug ištęsti. Visas tekstas gana paprastas ir dėstomas klasikiniu stiliumi. Man patiko veikėjų vardai, nuotaikos. 4+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-20 16:38
Fabrikantas
Žiauriai nuobodu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-20 12:17
Passchendaele
Gražu. Pirmas tarp pirmųjų iš šiandienos kūrinių. 5-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą