Sode

Kai aukso kamanės plasdena ore,
Kai deimanto lašas sustingsta lape,
Išbėgi į pievą paglostyt gėlių,
Paglostyt drugelių - sparnuotų minčių.

Tu vaikštai, grožiesi visa šia galia
Ir net užsimiršti, kad tu tik sapne.
Šios gėlės nuvysta, belieka stiebai,
O deimantai krinta ir dūžta lengvai.

Tave vis vilioja gražiausi krūmynai,
Jazminų kvapai, purpuriniai sietynai.
Kiekviena lapelį tu nori išlošti,
Įkvėpti iš žiedo ambrozijos trokšti.

Apglėbęs delnais nors vieną žiedelį,
Jauti kaip spyglys tau duria į kelią,
Į kelią, į delną ir širdį jis maudžia,
Ir nuodus po visą tau kūną išspaudžia.

Jie veikia dvejopai: rakina iškarto
Arba palaipsniui tave deimantais karpo.
Belieka pačiam tik krūmynu pavirsti
Arba subyrėjus ant žemės ištirpti.