XRC-2 (2)

Tik atvykęs Deimjenas iš karto entuziastingai kibo į darbą praleisdamas laboratorijoje didžiąją savo laiko dalį. Jis troško viską pamatyti savo akimis. Deja jo prašymas leisti asmeniškai apsilankyti iškasenų vietoje buvo atmestas saugumo sumetimais. Paaiškinimas buvo paprastas: kasyklos sienos buvo nestabilios ir tik robotams leidžiama ten patekti. 
Tačiau ir be galimybės landžioti po urvus Deimjenui netrūko veiklos. Paruošiamieji darbai užtruko kone visą savaitę. Kai kurie tyrimams reikalingi komponentai vėlavo ir galima buvo tik įsivaizduoti profesoriaus džiaugsmą, kai prieš kelias dienas pagaliau atskraidino ir sumontavo hermetinę tyrimų kamerą, kurios Deimjenas primygtinai reikalavo. Prieš prapjaudamas potencialią nežemiškos gyvybės formą saugantį kristalą jis norėjo būti tikras, kad mėginiui nepakenks jokie aplinkos faktoriai. 

Pradinė radinio struktūros cheminė bei molekulinė analizė parodė, kad jo išorines sieneles sudarė daugiausiai suakmenėję koncentruoti silikatų klasės kristalai. Jų sudėtyje buvo keletas elementų, kurių profesorius negalėjo identifikuoti be nuodugnesnių tyrimų.

Bet jį kur kas labiau sudomino tai, kas slypėjo pačiame kristale. Atlikęs detalesnį skenavimą profesorius aptiko jo viduje biotinius komponentus. Tarytum gintare įkalintą vabzdį, kristalas turbūt užkonservavo ir išsaugojo jų biologines savybes ir pagaliau atėjo laikas atidaryti šį amžinybe virtusį karstą ir pažvelgti vidun. 

Ar tai galėjo būti nežemiškos gyvybės egzistavimo įrodymas? O gal jo laukė tik dar vienas nusivylimas? Paaukojęs dešimtmetį gyvybės paieškai Marso dykynėse Deimjenas liko skaudžiai nuviltas ir ši nuoskauda jį persekiojo iki šiol. Tačiau dabar, žvelgiant į šį paslaptingą radinį, nuojauta jam šnibždėjo, jog šį kartą jis buvo teisus. Beliko žengti paskutinį žingsnį.

– Viskas arba nieko, kolegos, – palaukęs kol lazerio galvutė sustojo tiesiai virš kristalo centro, susijaudinusiu balsu tarė profesorius Bretonas. Tuomet įjungė spindulį.

Nematomam koncentruotos energijos srautui pradėjus skverbtis per kristalo sienelę, visų trijų akys nukrypo į holografinius ekranus, kuriuose sumirgėjo pjūvio metu kaupiami ir akimirksniu analizuojami duomenys.

– Neįtikėtina, – neslėpdamas nuostabos tylą pirmas nutraukė Orsonas.

– Vidinė darinio sienelės struktūra pagal savo amžių gerokai jaunesnė už išorinę. Šios metamorfinės uolienos komponentai stipriai pakoreguoja pirminę radinio amžiaus prielaidą. 

– Pakoreguoja kaip? – paklausė Enda.

– Duomenų apdorojimas užtruks, tačiau bent trimis milijonais metų, – atsakė Orsonas.

– Vadinasi šiame asteroide jis atsirado visiškai neseniai, – konstatavo Deimjenas.

– Kalbant kosmoso amžiaus masteliais, prieš kelias minutes, – pritarė Orsonas. – Kas tik dar labiau sutvirtina mūsų teoriją, jog jis negalėjo čia atsirasti savaime. Kažkas ar kas nors jį čia atgabeno.

– Nė kiek tuo neabejojau. – Linktelėjo galvą Deimjenas, toliau atidžiai sekdamas programos vykdomą cheminę analizę. – Atsižvelgiant į pačio mėginio dydį jo išorinis sluoksnis neįtikėtinai tvirtas.

– Manau galim padidinti spindulio galią. Tik atsargiai. Nenorim jo išgarinti anksčiau laiko, – tarstelėjo profesorius Rajanas.

– Didinu penkiais procentais, – patvirtino Deimjenas ir pakoregavo valdymo parametrus. – Gali priešintis, bet galiausiai visi tiek pasiduosi.

– Šie du cheminiai elementai visiškai nauji. – Enda bakstelėjo pirštu į ekraną. – Galbūt kaip tik jie suteikia struktūrai patvarumo?

–Visai tikėtina. – Linktelėjo galva Deimjenas. – Kadangi tu juos pastebėjai pirmoji, pradėk galvoti jiems pavadinimus, – pridūrė jis šyptelėjęs per petį.

– Jau pradėjau, profesoriau, – šmaikštaudama atsakė Enda. – Jei tik profesorius Rajanas tam neprieštaraus.

– Dėl Dievo meilės, žinoma ne, – atsakė Orsonas ir po kelių akimirkų pridūrė: - Fenomenali šilumos sklaida. Tik pažvelkit kaip jis absorbuoja energiją. Beveik du tūkstančiai laipsnių pagal Celsijų ir postūmis niekinis. Neįtikėtina.   

Lazerio antgalyje įtaisyta mikroskopinė vaizdo kamera fiksavo lėtą progresą. Kristalo sienelės toliau sėkmingai sugėrė didžiąją lazerinio srauto generuojamos energijos dalį ir Deimjenas dar penkiais procentais padidino galią.

– Galima pagalvoti, jog kažkas labai pasistengė, kad patekti vidun būtų kaip įmanoma sunkiau, – konstatavo Enda.

Deimjenas vėl šyptelėjo ir šmaikštaudamas atsakė: – O gal priešingai? Neleisti tam, kas viduje ištrūkti?

– Profesoriau, bet juk jūs nemanote, kad....

– Žinoma ne. – Suskubo asistentę nuraminti Deimjenas. – Geriausiu atveju viduje rasime kadaise egzistavusios biologinės gyvybės pėdsakų, tačiau esu tikras, kad joks pavojus mums negresia. Priešingai, jau greičiau mūsų atmosfera ir deguonis gali turėti pražūtingų pasekmių objekto turiniui, tačiau tikėkimės, jog padarėme viską, kad to išvengtume.

– Atmosferos slėgis kameros viduje kiek padidėjo, tačiau stabilus, – pridūrė Orsonas. – Manau galim paspausti dar šiek tiek.

– Sutinku, kolega, – pritaręs Deimjenas dar penkiais procentais padidino lazerio galią.   

– Kažkas vyksta... – sumurmėjo Orsonas kai staiga kristalas sprogo virsdamas tankiu mikroskopinių dalelių debesiu ir uždengė kameros sienas pelenų spalvos dulkėmis.

– Profesoriau! – Enda instinktyviai ištiesė ranką prie kameros sterilizacijos mygtuko, pasiruošusi sudeginti viską jos viduje keturių tūkstančių laipsnių pagal Celsijų karštyje.

– Palauk! – Pašokęs iš vietos Deimjenas iškėlė ranką. – Neskubėk! Orsonai, kas vyksta?

– Po šimts. Šito nesitikėjau, – išlemeno profesorius Rajanas ir greit permetė akimis duomenų stulpelius. – Nežinau, kaip tai interpretuoti, tačiau kažkokiu būdu kristalo paviršius akimirkai iš kieto virto dujiniu ir pasklidęs po kamerą vėl sukietėjo.

– O pati kamera?

– Vidaus davikliai nebeveikia, tačiau išoriniai rodo, kad jos hermetiškumas nepažeistas.

– Neskubėk, Enda, – ramiu balsu pakartojo asistentei Deimjenas. – Spaudimas kristalo viduje keliolika kartų viršija išorinį, tad to buvo galima tikėtis. Kameros sandarumas nepažeistas, tad kol kas nedarykim skubotų veiksmų.

– Taip, mergyt, sudeginti turbūt vienintelį pavyzdį visatoje visada suspėsi, – kandžiai pridūrė Orsonas, už ką akimirksniu susilaukė Deimjeno pikto žvilgsnio.

Vis dar dvejodama, Enda patraukė nuo mygtuko pirštą, tyliai keikdama save už tokią reakciją. Vos dvidešimt trejų ji dar buvo kupina jaunatviško veržlumo ir jau ne kartą pričiupo save darant skubotas išvadas. Bet tvirtas profesoriaus balso tembras ją nuramino ir ji lėtai žengtelėjo atgal.

– Atleiskite, profesoriau, – nežinodama ką dar pridurti, tyliai ištarė jauna mokslininkė.

– Viskas gerai. Tai suprantama, – paguodęs ją Deimjenas vėl atsisėdo į kėdę. – Pradžiai visi giliai įkvėpkim ir įvertinkim situaciją.

– Situacija liūdna, – konstatavo Orsonas žvelgdamas į holografiniame ekrane atsiradusį sistemos gedimo pranešimą. – Visa kameros vidaus įranga išvesta iš rikiuotės.

– Tik to betrūko, – sumurmėjęs Deimjenas pabandė įjungti roboto alkūnę, tačiau nesėkmingai. Trys kameros viduje sumontuotos vaizdo kameros vis dar veikė, tačiau sukietėjusios dulkės visiškai uždengė jų objektyvus. Iš jų nebuvo jokios naudos. Tyliai nusikeikęs Deimjenas atsilošė kėdėje ir sukryžiavęs rankas sutelkė dėmesį į vieną tašką bandydamas susikaupti.   

Laukite tęsinio