Kaip mus gąsdino?

Kiek save prisimenu,  mane visą laiką kažkuo tai gąsdino. Nuo pat vaikystės šitas pasaulis buvo pilnas įvairiausio siaubo. Jau turėčiau nuo baimių išsivaduoti, o visgi ne. Jau ne vieną politiką girdžiu pareiškiant: „Greitai pensininkai negaus pensijų, nebus iš ko jas mokėti, nes Lietuva aiškiai eina Graikijos keliu“. Nežinau, kaip mes einame, bet tikriausia, kad netoli dar esame nuėję, jeigu pensijas palyginus. Sulyginus skolas, taipogi  balansas – ne mūsų naudai.
Jeigu būčiau koks nors samurajus, aklai vykdantis bušido garbės kodeksą, tai tokią nereikšmingą problemą, kaip pensijos negavimas, neturėtų išgąsdinti. Nėra maisto –  pjaukis pilvą. Tam reikalui ko gero japonai ir pagamino puikius negalandamus peilius. Viena problema – vienu smūgiu. Ką daryti, jeigu nesi toks idealus vyras, pagal japoniškus standartus. Beliks viena išeitis – dirbti iki mirties. Jeigu negali – važiuok į išsivysčiusias Europos šalis ir sėsk ant šaligatvio. Gaila, ten tamsesnių pabėgėlių bus nemažai prisėdę. Japoniškas variantas  – geriausias.
Vaikystėje bijojau, jeigu būsiu negeras – tai išveš mane tėvai ant pūsčių. Tie pūsčiai man labai netoli vaidenosi. Na, keli kilometrai už Girelės miško. Ten kažkur – kur dabar paukštynai. Tėvas su mama irgi skirtingai juos  įsivaizdavo. Tėvas, pavyzdžiui, žinojo, kur yra Sachara – mama ne. Gal, vėliau per televizorių pamatė, bet tada aš jau geriau už ją žinojau, kur tie pūsčiai ir kad tai – nerealu. Taigi, kiek sugebėjau save tramdyti, kiek bijojau – tiek buvau geras. Vėliau susiformavo įprotis būti geru, bet man nuo to ne geriau.
Netgi bijojome, kad gali išvežti. Iš mūsų namo vieną šeimą išvežė naktį. Labai aš buvau tada mažas. Bijojau, kad mus žiemą iškeldins iš žinybinio buto. Labai žadėjo miškų ūkio direktorius ir kitokie pareigūnai. Mano tėvas perėjo dirbti į klijų fabriką. Geriau mokėjo ko gero?.. Koks ten gerumas ir koks ten butas? Du mažyčiai kambariukai, į kuriuos ir dabartiniai benamiai kraustytųsi nenoriai. Kelis metus grįždamas iš mokyklos, ypač žiemą, drebėdavau, kad nepamatyčiau kur nors pusnyje, išmestų mūsų daiktų. Tikriausiai, to padaryti negalėjo, bet moralinį terorą organizavo puikiai. Ypač mane veikė. Buvau lakios vaizduotės. Ko gero gali sulaukti iš tokių žmonių, kurie turi didžiausius sodus, o tau nė karto nei obuoliuko nepasiūlė. Jokios kalbos – gali ir iškeldinti. Tai dabar, aš su dabartiniu protu... A – a – a ką ten!
Eiti naktį iš mokyklos irgi buvo baisu... vilkai aplink Kaišiadorys laksto. Irgi kvailių propaganda. Didesnių mokyklos chuliganų  bijai, kažkodėl jiems malonu tave užkabinėti ir erzinti. Fu – debilai, kaip dabar pasakytų. Negirdėjau dar tada tokių žodžių, o gaila.  Bijai, kad tavęs nepravardžiuotų. Ko tik nebijai?.. Ir kaip nuolatinis šių baimių fonas – branduolinio karo pavojus, pastoviai kabantis politiniame ore ir įvairių kino kronikų ekranuose. Žmogus nueini į kiną, kokią kino komediją pažiūrėti. Tai ne, prieš tai tau būtinai atominį grybą turi parodyti. Viską iškentėsime – tik kad karo nebūtų, bet tie pasiutę imperialistai vis ginklais žvangina, o mūsų puikioji šalis, tiesiog priversta prigaminti daugiausia tankų ir povandeninių laivų pasaulyje.
Prieš priklausomybės baimes, visos baimės nublanksta. Ką ten branduolinis karas,  tas pats: atominė bombą ar degtinė, kad tik iš kojų išverstų. Kas turėjo priklausomybę – pragare pagyveno ir be pensijos dauguma apsėjo.
Geriau savo galvą papurtęs, išpurtyčiau dar visokiausių baimių, kurias teko išgyventi. Baimė prarasti, tai kas tau brangiausią. Tiek daug tų, kurie brangūs, netgi tie, kurie nebuvo brangūs ir tuos baisu prarasti. Pastoviai vis atsisveikini ir su viskuo susitaikai. Ir vis vien dar visas pasaulis lieka ir viskas ką praradai lieka – kol gyveni – kol mąstyti gali. 
Kita vertus –  kai kas ir be jokių pajamų pragyvena. Kai pasižiūri kiek prisiveisė storulių gatvėse. Matyt, iš baimės visi maitinasi – kaupia atsargas badmečiui. Svarbiausia dabar pavalgome – paskui nesvarbu. Norėjau su humoru parašyti – vietomis neišėjo. Kerštingas senatvėje darausi.
Taigi, ponai politikai, neišgąsdinsite, mums jau nėra ką prarasti. Mes jau tiek prigąsdinti, kad jau niekas negąsdina. Mes, žmonės, kuriems nėra jau ko pasiūlyti... Toliau nebaigsiu – patys pamąstykite, ponai politikai. Mąstyti reikėtų pradėti nuo Bastilijos šturmo.