Herberijos karalystė 5...

Praėjo pora valandų. Midliui ir Kitijai apsipirkus, Gertui ir Arferijui apkeliavus Herberiją, visi vėl susitiko.
-Viskas, - tarė Gertas – pasiruoškim kelionei. Visi susidėkim ką reikia į kuprines ir susitikim prie mano palėpės.
Išaušo rytas. Miestas pabudo. Kaip visada, skambėjo varpai miesto centrinės aikštės bokšte. Kas kart vis nauja melodija linksmai nuteikdavo herbijus...
Tuo tarpu Zanzaritai jau nešė naujuosius šeimininkus vakarų link.
-Smagu... – tarė Kitija ir šyptelėjusi pažvelgė į Gertą, kuris susimąstęs kažką sau šnabždėjo...
-Tai jau tiesa, – pritarė Arferijus – pirmą kart keliauju jais, nors esu girdėjęs apie juos nemažai.
Midlis vartė žemėlapį skaičiuodamas haldinerus, Gertas mąstė, mąstė apie Eunitrijų, apie Herberiją, apie draugus.
-Tuoj kilsim į kalną, -prašneko Midlis - vėliau serpantinais suksim į kairę prajosime Epono tarpeklį, Kidonas liks kairėje. Vėliau ilgai josime Sunino laukais. Jų pakrašty bus nedidelis miškelis. Jame ir apsistosime pirmąją naktį...
-Puiki dienotvarkė, – nugirdęs tarė Gertas – taip ir toliau.
Jiems bešnekant, jie pradėjo kilti į kalną. Herberija tolo. Kylant į kalną iš Kitijos lūpų pasigirdo magų kalbos daina:
                                         
                                           
                          Santi ma liori forionto,
                          Kondo si lari fanio
                          Mekora lan tifari orto
                          Antari ga sandio.

                          Fanasijo - la ka mara
                          Kondo simari, kalijo
                          Normus lan sintoro ara
                          Holumus pan tilijo.

                          Gaudio, mortili ferikanto
                          Minte kondo deli janti
                          Ame lan liori tanti ganto
                          Delikani ja auri manti
                                           


                          Kai saulė nusileis,
                          Mes būsime toli nuo namų
                          Ir vingiuotais keliais
                          Lėksim link svetimų kraštų.

                          Ir ilgesys krūtinėj
                          Neišblės mūs namam
                          Ši kelionė paskutinė –
                          Mes pasiruošę bet kam,

                          Lai laimina mus *Leukeonė,
                          Mes dar norim sugrįžti čionai
                          Ir kai baigsis ši kelionė
                          Liksim dėkingi tik jai...

*Leukeonė – dievybė, sauganti keliautojus nuo nelaimių.

Kitija nutilo.
-Labai graži daina, Kitija! – tarė Gertas grožėdamasis magų kalba.
-Dėkui – padėkojo Kitija.
Kelionė tęsėsi. Serpantinų keliais joti buvo vienas malonumas. Prieš akis didžiai stūksojo Epono tarpeklis.
-Žiūrėkit, - tarė Gertas – Epono tarpeklis! Niekada neregejau jo... ir nemaniau, kad jis toks milžiniškas.
Keliautojams prajojus tarpeklį atsivėrė neapsakomo grožio peizažas. Sunino laukai. Ryškiai žalia žolė tankiai dengė žemės plotus. Vietomis augo medžiai. Senieji Andrilai – medžiai žydintys ryškiai raudonais žiedais. Jie žydėdavo kiaurus metus. Aplink ir po jais lingavo Sandicijos (labai spalvingos gėlės, jų žiedų spalvų gamą sudaro visos vaivorykštės spalvos). Būrys iš lėto keliavo grožėdamiesi gamtovaizdžiu.
-Turime paskubėti – nenoromis tarė Gertas – kelias tolimas.
Visi jojo toliau. Bejojant jie matydavo bandas Elnių ir stirnų. Triušiai nebijodami Zanzaritų šuoliavo jiems iš paskos, didžiuliai drugiai skraidžiojo aplinkui. Toli toli matėsi Hernujos kalnai. Kažkur už jų stuksojo ir Eunitrijaus rūmai...