Tai ilgesys

Tai ilgesys – lyg žvilgesys.
Pavargėlis išsikvėpė ir blunka, senka.
Rūdijimas įsimetė į jį, įsiklausys
paviršiai į tą prietemų flamenką,

kurio audinyje ruda – tauri.
Rūdžių gebėjimas giliai pasklisti
nevaldomas, net jeigu dykumą turi
viduj, vidus rūdims jų karalystė.

Tai ilgesys. Lėtėjantis, klampus,
vėstąs, alsuojantis tyliau vis,
jo šilko vėliavomis kylam, pūs
šiaurinis vėjas, gi pietinis liovės,

visi jį turintys mes – jau gauja,
ir niekad ilgesys nebus viengungis,
jis žvilgesys vidiniam danguje,
skyles juodąsias įsijungęs.

Tai ilgesys. Nuo jo visur lipnu,
jame aidai apčiuopiami ir slidūs,
kaskart, kur vos tik išsilaipinu,
regiu, man paruoštos atgal palydos.