Bepabaiginė kelionė

Jis brido mindamas takus dar nepramintus,
Tik nepalikdamas žymių jokių.
Jo lūpos suteptos krauju nesunokintu,
O kūnas jaunas spinduliavo sidabru.

Ten už kalnų ir marių negiliųjų,
Baltam sapne, juodam lange be rėmų,
Jo laukė ta naivesnė už pasaulį,
Kuri vien pažadais ir ašarom gyveno.

Žadėjo jis sugrįžt, žadėjo nepamiršt,
Ir nenutrinti bučinių ugninių,
Žadėjo saulę nuo dangaus nuskint,
O atrastą planetą jos vardu vadint.

Ji turguje kantrybę nusipirko,
Už paskutinę kraujo ašarą žydrų akių.
Ji matė ateitį glėby pilkiausio rūko,
Tenai kažkur toli, kur baigiasi dangus.

O jis tik brido mindamas takus dar nepramintus
Užpakaly pamesdamas kažką nebevertingo
Ugniniais bučiniais alsavo lūpos ištroškintos,
Bet kūnas jaunas sidabre tik neužmigo.. .. ..