Kas atsitinka pienui, kai baigiasi jo realizacijos laikas?

Sudeginti meilės laiškai
Sugrįžta pelenų kvapu
Ir tik chaotiškai suversti daiktai
Man primena, kad šiąnakt man
            turi tavęs trūkti...

Tačiau man tavęs nebereikia.
Kruvini peilio ašmenys spindi raudonai.
Kieno kraujas? Tavo? Mano? Nesvarbu.
Man tavęs nebereikia. Man nebereikia
ir savęs...

Norėjai, kad priklausyčiau tik tau? Neišdegs!
Niekada neužsiklijuosiu nuosavybę rodančio lipduko.
Niekas manęs nepažymės brūkšniniu kodu,
Nurodančiu mano galiojimo laiko pabaigą...

Kuriu dar didesnį chaosą
Rausdama chaotiškai suverstus daiktus.
Randu lipduką “laisva ir nepriklausoma”
Užsiklijuoju jį ant kaktos.

Niekam nepriklausau.
Tik sau pačiai.
Mano galiojimo laikas dar nesibaigia.
Tačiau…
Tačiau kodėl mane nori išmest [Dievas] iš lentynų [gyvenimo]?
Kaip surūgusį pieną…