Malonus ir nemalonus netikėtumai II skyrius

Užkaičiau puodą su vandeniu ir subėręs gera žiupsni kmynu, susimasčiau: „Įdomu būtu sužinoti, ką gali valgyti ir gerti šios planetos gyventojai iš man žinomu produktu ir kaip tai juos veikia? Gal yra tokia knyga kur parašyta mano kalba? „ Įsivaizdavau stora knyga su storu odiniu viršeliu ir įrišta plonais papiruso lapais kur surašyta visi receptai ir man reikalingi aprašymai. Aišku per daug ir nesitikėjau kad tokia bus, bet o stebukle! Aplink mane pradėjo skraidyti tiek daug auksiniu kibirkščių, kad jie užpildė visa namo vidų. Po pusvalandžio ant žemės šlumštelėjo knyga tokia kokia įsivaizdavau. Man net silpna pasidarė nuo susijaudinimo, o gal nuo aukštu energijų, kurios pertekėjo tuo metu per mano kūną. Drebančiomis rankomis pakėliau ją ir užėmęs kvapą atsiverčiau. Pamačiau smulku šriftą kuri prietemoje niekaip negaliu perskaityti. Mane apėmė baisus smalsumas. Tada prisiminiau kad kažkada vaikystėje mačiau varine žvake su penkiomis žvakidėmis. Kaip gyva ji atsistojo mano akyse. Todėl man ši karta nereikėjo kažko per daug įsivaizduoti. Po dešimties minučių, kai vanduo puode užvirė ir pasklido skanus kmynu kvapas, ant grindų materializavosi žvakidė su penkiomis storomis baltomis žvakėmis. Uždegiau jas su degančiu pagaliuku iš besikūrenančio židinio ir palinkau skaityti. Po minutės susikeikiau prisiminęs, kad planavau atsigerti kmynu arbatos ir jos duoti Tajai kad nusiramintu. Atsikėliau nuo grindų ir paėmęs du puodukus supyliau ten arbata. Puoduką padaviau Tajai. Ji drėgnomis akimis paėmė ji ir įsmeigė įdėmu žvilgsni į mane.
- Gerk ne žiūrėjus. O tai atšals.
Pasiėmiau savo puoduką ir atsisėdau atgal ant grindų. Po truputi gurkšnodamas aromatinga gėrimą, atsargiai atsiverčiau knygą. Netikėtai priešais mane išdygo nuogos Tajos kojos ir ji atsisėdo priešais mane. Pakėliau akis ir pažvelgiu į ja. Ji sėdėjo visai nuoga ir kaip užhipnotizuota žiūrėjo įsmeigusi akys į žvakide. Jos nuogumas mane atitraukė nuo knygos. Mąsliai dar karta nužvelgiau ja. Jos drėgnas raudonas trikampis tarp kojų, stačiai kaip magnetas traukė mano žvilgsnį, kaip ir standžios didelės krūtis nusvirusios ant krūtinės. Mintyse susikeikiau, nes supratau, kad taip aš nepaskaitysiu. Tenka vėl užsiimti materializacija. Mintyse įsivaizduoju, kaip ji sėdi apsirengusi, gana laisva raudona pižama, su išsiuvinėtu Eolos atvaizdu, kuris prasideda nuo peties ir  nusileidžia žemyn iki juosmens. Tarsi Eola stovėtu ant paskutiniu kojų ir išskleidusi savo sparnus apkabintu jos liemenį, padėdama savo galva jai ant krūtinės. Eilini karta pasipila kibirkštis. Taja po sekundės sumirksi ir nustebusi pažvelgia į mane. Po minutės ant jos susiformuoja mano įsivaizduojama moteriška pižama, o po kitos ji galutinai įgauna savo pavidalą. Mergina kaip apdujus nužvelgia savo nauja drabuži ir po keliu sekundžių klykdama iš džiaugsmo pakimba man krutinęs, nuversdama žvakide ir apipildama veidą bučiniu lietumi. Daugiausiai kliūna lupoms. Aš išsigąstu. Nes ims ir vėl sugalvos evoliucionuoti. Bet ačiu Dievui nieko panašaus neįvyksta net kai jis įsisiurbia man į lupas savo begaliniu aistringu bučiniu. Dar po penkių sekundžių ji vėl džiaugsmingai klykia ir keletą minučių sukasi aplink save apžiūrėdama savo nauja pižama. Netikėtai netoli išgirstu greitus Eolos žingsnius kurie skubia artėja prie trobelės. Nieko nelaukes pašoku prie dūrų ir atidarau jas. Ta iš karto įkiša savo galva ir apsižvalgo.
- Kas čia darosi? Ko ji klykia? – ji smalsiai nužvelgia Taja.
Ta staiga pamačiusi priešais save drakonės galva puola prie jos ir mūsų abiejų su Eolos nuostabai, pakimba jai ant kaklo. Mes netenkame žado. Abu ir iš karto. Mergina paleidžia drakonės kaklą ir įsitempia prieš ja ant pirštu galiuku sukinėdamasi tai į viena tai į kita puse.
- Eloa mano deive, žiūrėk ką aš turiu! Dabar tu visada būsi su manimi. Argi tai nenuostabu?!
- Taip žinoma... - suniurna ta ir priekaištingai į mane pasižiūri. – Tu nutraukei mano meditacija, kai kalbėjausi su savo seneliu. Dabar jis gali bet kada atskristi, o tu dar nepasirengęs mane pakelti. Ir kaip man pasiteisinti dėl nutraukto pokalbio su juo?
- Papasakok kas nutiko. – šyptelėjau.
- Jis nepatikės.
- Na atleisk. – pabučiavau jai į nosį. – Jeigu reikės aš pats jam paaiškinsiu.
- Gerai. Patikėsiu tavimi.
Drakonės galva dingo iš mano namų. Atsigręžiau į Taja. Ta stovėjo įsitempus kaip styga pilnomis ašarų akimis. Atsidusau. Niekaip nesuprantu tu moterų.
- Tu manęs visai nemyli! – staiga ji suklykė ji. – Tu myli tik ja!
Susiėmiau už galvos. „Jei ne viena tai kita. “
- Esu kaltas kad nesakiau kad tave mylių. Sakau dar karta:  mus jungia gilus ryšis, kokio aš neturiu nei su vienu žmogumi. O Eola jeigu nepamiršai yra deivė. Kaip ja galima ne mylėti? Juk ir tu ja labai myli. Aš dėl to tau nei puse žodžio nesakau, tik džiaugiuosi tavo meile jai.
Mergina puolė ant keliu verkdama. Apkabino mano kojas ir įsiraudojo.
- Atleisk man tokia kvailai. Aš visai pamiršau ką tu dėl manęs esi padaręs ir dar drįstu ant tavęs pulti.
Pro duris vėl išlindo Eolos galvą. Ji vienu žvilgsniu įvertino situacija, šyptelėjo man akimis ir palingavus galva dingo. Pasilenkiau ir pakėliau nuo žemės įsisriūbavusia Taja. Ji apsikabino mane ir toliau raudojo. Kaip pajutau, ši karta raudojo dėl to, kad norėjo įsiraudoti. Paglosčiau jos berniukiška šukuoseną ir prisiminiau kaip mes susitikome.
- Klausyk Taja. O kodėl tave atnešė aukojimui Eolai ir už ką tave taip žiauriai sumušė?
Taja nustoja šniurkščioti nosimi.
- Kadangi jus esate iš žvaigždžių, tai nežinote kas čia darosi pas mus ant grumsto. Mane prieš tris žiemas, pagrobė pilkojo ruko gentis iš mano raudonosios ugnies genties. Gentis tarpusavi pastoviai kariauja grobdami kitos genties nekaltas mergaites. Nes tik jos gali gimti drakonu tame klane, kuriai priklauso gentis. Ir tik tada, jeigu ji visa gyvenimą išsaugo savo nekaltybe ir numiršta nuo senatvės. Galima sakyti, kad nuo mūsų genčių nekaltu mergaičių priklauso jos gentį globojančios drakonu klano gausumas ir stiprumas. Bent taip mums aiškino vyresnieji. Todėl kiekviena gentis saugo savo nekaltas merginas ir grobia kitu genčių merginas, aukodami savo drakonams, kad būtu dar didesnė sėkmė atgimti jų klane kaip drakonu. Kai mane pagavo lydint seserį į kita mūsu kaimą, aš labai pasipriešinau. Žinau kovos būdu kaip galima kari kuriam laikui apsvaiginti. Pilkosios genties kariai įsiuto. Kadangi esu nekalta, tai manęs nepaliko surištos laukiniams gyvūnams, o gerai atidaužė, apipjaustė kad netekus kraujo nesipriešinčiau drakonui ir atgabeno aukoti. Ten jus mane ir pamatėte. Ne tik pamatėte, bet pasiėmėte globoti. Jeigu ne jūsų globa, drakonė nebūtu atgabenusi gydoves iš jos šalies. Jus manimi ne tik nepasinaudojote, netgi atvirkščiai, prisiėmėte ant savęs visus mano kūno skaudulius, nors pakankamai turėjote ir savu. Davėte man stogą, maistą, drabužius kokiu net neįsivaizdavau kad esama ir net savo gerumą. Aš tiesiog privalau atsidėkodama pasiūlyti jums savo kūną, bet... – jos akyse vėl pasirodė ašaros – jūs negalite jo priimti, nes tada sumokėsite savo gyvybe, dėl jūsų Dievo užmačios. Bet jus neliūdėkite, aš surasiu kaip jums atsiliginti.
- Kai pasieksi galutini savo galiu atsiskleidimą, galėsi atsiliginti kaip panorėsi. O kol kas pasistenk manęs negundyti savo patrauklumu. Kad ir koks aš bebūčiau, esu vyras kuris gali kentėti ir dėl tokiu dalyku kokiu tu nenumanai.
- Jus nekentėsite ir aš jums pažadu, kad jums nereikės rūpintis kad galite prarasti gyvybe per mane.
Ji atsistojo ir nuėjo į lovą. Palydėjau ja akimis ir atsidusęs, atsisėdau ant šaltu grindų, pastačiau baigiančia užgesti žvakide ir pradėjau atsargiai vartyti knygą, ieškodamas žynių apie gėrimus. Gana greitai suradau ko ieškojau. Pasirodo kmynu arbata moteris veikia kaip stiprus afrodiziakas. Net jo kvapas jas taip veikia. Mintyse susikeikiau. Iš kur man žinoti kad duodamas kmynu arbata, aš tarsi žibalo užpyliau ant ugnies. Man tapo aišku, kodėl pas ja buvo tokios reakcijos. Pradėjau ieškoti gėrimo, kuris kaip tik mažintu šitos planetos moterų aistringumą. Kai po geros valandos jau suradau ta receptą, pajutau stiprias, bet moteriškas rankas ant savo pečiu. Jau norėjau pasipriešinti kai Tajos pirštai sukamais judesiais pradėjo masažuoti mano kaklo ir pečiu raumenis. Aš atsipalaidavau. Gal jai jau praėjo aistros šuoras? Vos apie tai pagalvojau, kaip jos karščiu alsuojančios lupos pakibo netoli mano ausies.
- Ateikite mokytojau į lovą. Aš jums padarysiu masažą ir jus galėsite pilnai atsipalaiduoti. Bent tiek jums galiu dabar atsiliginti.
Pagalvojau kad masažo senokai neturėjau ir visai neblogai ji gauti. Įsidėmėjau puslapi kuriame rašoma apie moterų aistringumo mažinimą ir nuėjau prie lovos. Užlipau ant jos ir nusirengiau iki pusės.
- Nusiimkite viska mokytojau. Manęs gėdintis jums nereikia, o man bus lengviau padaryti reikiama masažą.
„Keista“ – pagalvojau – „ kam viska nusirengti jeigu bus tik masažas? Gal ji masažuos ne tik nugara bet ir sėdmenis bei kojas? “ Nieko daugiau neklausinėjau. Nusirengiau nuogai ir  atsiguliau ant pilvo. Taip saugiau mano vyriškumui dėl visa ko. Pasirodo be reikalo nerimavau. Taja nugaros masažą daro klasiškai, paskui pereina prie sėdmenų ir kojų raumenų. Paliepia apsiversti ant nugaros. Mano prabudusi pasididžiavimą, ji pasitinka su lengva šypsena ir pridengia savo naktiniais, likdama prieš mano akis visiškai nuoga. Mano žvilgsnis perbėga per juos puikia figūra kuri primena kriauše ir apsistoja ties įspūdingomis krūtimis.
- Užsimerkite mokytojau. O tai jūsų žvilgsnis mane verčia susijaudinti. O jus nenorėtumėte kad abu netektume nekaltybės ar ne?
Atsidustu, linkteliu galva ir nurijęs seile užsimerkiu. Girdžiu kaip tolumoje sugriaudi griaustinis. Paskui dar vienas. Sprendžiant iš garsu link mūsų artėja audra. Pajuntu kaip Tajos švelnus pirštasi vėl pradeda masažuoti mano kūną. Pradedant pečiais ir po truputi slinkdami žemyn. Lauke pakilęs vėjas, pradeda švilpti pro langiniu plyšius. Po kiek laiko pajuntu jos prisilietimą prie savo kojų. Jos judesiai nors atpalaiduojantis, bet tai mano vyriškumą veda iš proto. Lauke prapliumpa stiprus lietus su vėjo šuorais plaudamas namo sienas. Pasidžiaugiu kad turiu namą, bet neramu, kad toks lietus gali išplauti moli esanti tarp plytų. Savo dėmėsi nukreipiu į masažą. Netikėtai jis baigiasi. Taja gyliai alsuodama atsitraukia nuo manęs ir pasiima savo naktinius.  Tačiau manyje vis dar kunkuliuoja aistra. Pramerkiu akys ir matau kaip jos žvilgsnis nukreiptas ne ten kur derėtu nekaltai merginai. Kažkaip pajuntu, kad pas ja vis labiau kyla noras, pratęsti man masažą, bet kitoje vietoje. Pašoku iš lovos ir nuo jos nusitempiu ir ja. Mergina matyti neteisingai mane suprato kad užšoka ant manęs ir kojomis apsikabina mano klubus. Supratau kad jeigu nieko nedarysiu, tai po poros sekundžių įvyks tai kas neturėtu įvykti. Tampa aišku kad mums abejiems reikia atvėsti. Pasinaudodamas savo minties jėgą, suteikiu sau daugiau jėgų ir nubėgu prie lauko dūrų. Taja pradeda judinti klubus kad geriau būtu pataikyta kur nereikia. Iššoku į lauką. Šalti lietaus lašai, kaip cirkuliacinis dušas apipila mus abu nuo galvos iki kojų. Mano vyriškumas pareiškia, kad jis šitaip nežaidžia ir eina miegoti. Taja aikteli ir nušoka ant žemės išpūtusi į mane akis. Mirkteliu jai ir iškėlęs rankas mėgaujuosi tokiu neįprastu dušu. Staiga pajuntu stipru antausi. Nustebęs pažvelgiu į mergina. Ji stovi visa įsiutusi ir sugniaužusi kumščius. Nuo jos kūno kyla lengvas garas. Žengiu kelis žingsnius ir apkabimu ja.
- Atleisk kad atėmiau iš tavęs galimybe, pirma ir paskutini karta turėti su manimi artima ryši.
Įsitempęs merginos kūnas atsileidžia. Ji apsikabina mane.
- Ši karta atleidžiu. Bet kita karta, kai tai galėsime abu padaryti, pažadu kad niekur jūsų nebeišlesiu. Jus man liekate skolingas.
- Kita karta ir tu negalėsi išeiti kol nesugražinsiu pilnai tau skola.
Jos lupos suranda manąsias ir mes paskęstame vienas kito bučinyje merkiant lietui, o žaibai blykčiojantis danguje, tarsi užtvirtina mūsų priesaika. Nejausdami šalto lietaus, sugrįžtame namo ir atsigulame miegoti. Mano vyriškumas ir vėl prabunda jausdamas karšta merginos kūną šalia. Tik ši karta Taja, tiesiog paima viena ranka už jo ir užmiega. Kuri laika klausausi jos kvėpavimo ir keikiuosi mintyse kad vėl tenka kęsti aistros liepsnas. Pagaliau jos delnas atsileido ir kaip pas mane viskas nurimsta, užmiegu. Rytas mane pažadina barškančiais indais ir lūžtančiomis šakelėmis. Taja apsirengusi kombinezonu, mąslia veido išraiška ruošia mums pusryčius. Atsikeliu ir apsirengiu. Gaunu kažkokia žolių sriuba. Be druskos, be prieskoniu. Šiaip sau. Suvalgau nesiraukydamas, nes suprantu kaip svarbu tam žmogui kuris ja gamina, sakyčiau iš nieko.
- Taja, pietus aš gaminsiu. Noriu atsidėkoti už pusryčius. Ačiu. Buvo skanu.
Mergina atsidusta ir patenkinta nusišypsoja. Nieko nelaukes užsidedu batus ir išeinu į lauką. Lauke pamatau pirma šerkšna. Reiškia reikia paskubėti su malkomis. Daug glėbiu neprinešiosi. Reikia atsivežti iš karto daug malku. O tam reikalingas paprasčiausias dviratis vežimas. Trumpam apgalvoju koks jis bus. Aišku negaliu dabar sukurti guolius ratams. Paprasčiausiai materializacijos lygis pas mane dar per žemas. Todėl po geros valandos sukuriu paprasta medini dvirati metro aukščio, dviejų metru ilgio ir metro pločio vežimaiti su patogiomis rankenomis temti. Už toki darbą, gaunu mažai materializacijos tašku. Kad pereiti į kita lygmenį, man reikėtu sukurti dešimtis tūkstančius tokiu vežimaičiu. Atsidustu ir patraukiu į mišką. Berinkdamas šakas, susitinku su grupele bebru kirtiku. Apsidžiaugiu. „Dievas mane myli. “ Pagalvoju ir paprašau jų nukirsti man pora medžiu. Gyvūnėliai imasi darbo. Po geru trijų valandų, man palieka keturis nugriaužtus gana pusės metro storio medžius. Padėkoju jiems ir už darbą atsidėkodamas palieku visu nugriaužtu medžiu plonas šakeles, kuriais jie maitinasi ir materializuoju gera krūva upės žolių. Kirtikai lieka labai patenkinti tuo ir pradeda nešti mano dovanas sau namo. Tuo metu aš sukuriu sau iš vientiso gabalo geležinmedžio kirvi ir nukapoju storas šakas. Jas sukraunu į vežimaiti. Paprastai tiek neparneščiau net pasinaudodamas savo mentaline telekinezine galia. O dabar įsidėmėjęs kur palikti mano medžiai, nugabenu šakas namo. Prie dūrų mane pasitinka Taja ir padeda šakas sutampyti namo. Namuose parodau kaip su kirviu galima sukapoti šakas. Kirvis nors nesunkus, tačiau pakankamai aštrus ir tinkamas šakų kapojimui. Pats pasiimu vežimaiti ir pasuku prie paliktu medžiu kamieno. Atvažiuoju prie jų ir susimastau kaip nugabenti namo. Atsidustu. Ši karta teks paišlaidauti ant materializacijos tašku ir materializuoti dviranki dideli geležini pjūklą. Vėl prireikia valandos kol ji materializuoju. Dar valanda man atima laiko, kol viena medi supjaustau gabalais. Iš šalies mano medžio pjaustymas kažkam atrodytu kažkas nerealaus. Dvirankis pjūklas atskrenda prie medžio kamieno ir pats pradeda ji pjauti. Visai kaip iš seno rusiško animacinio filmuko „Lydekai paliepus“. Net kirtikai keliomis minutėm sustingo stebėdami ta procesą. Paskui pasipiktinę pareiškė, kad jeigu aš sugebu tokius dalykus, tai kam jų prašau pagalbos. Paaiškinau kad ne visos geros mintis iš karto ateina į galva. Kirtikai pakraipę galvutes pasišalino, o aš sukrovęs medžio gabalus į vežimaiti sugrįžau namo. Pasieks namus, prisiminiau kad žadėjau skanius pietus. Palikau savo transporto priemone prie namu dūrų ir nuskubėjau į vidų. Vanduo puode jau virė, o Taja kantriai laukė mano pažadėtu pietų. Priėjau prie savo knygos ir susiradau reikiamus maisto produktus. Pasirodo, jeigu pagaminsiu iš mano sugalvotu produktu pietus, Taja nueis pamiegoti. Nes jie veiks migdančiai. Šyptelėjau ir ėmiausi darbo. Sudedu į verdanti vandenį keturias nuplautas vištienos blauzdeles, ketvirčiais supjaustyta svogūną ir pora šviežiu lauro lapų. Kai viskas vėl užverda, leidžiu kad sumažėtu ugnis ir vanduo puode tik truputėli virtu. Materializuoju druskos ir maltu pipiru indelius. Jais pagardinu busima sriubą. Savo telefone nustatau laikmati. Kol verda, pradedu materializuoti ąžuolinius šaukštus, dubenis ir šakutes. Tai pat materializuoju ir kitus virtuvės rakandus. Tik ši karta varini samtį su ąžuolo rankeną. Man tai atima kaip tik tiek laiko kiek reikia. Stambiomis varinėmis žnyplėmis su ąžuolo medžio rankenom ištraukiu vištienos kulkšnis iš puodo ir padedu į dideli dubeni. Kol kas negaliu perkošti sultinio. Bet su samčiu sugaudau lauro lapus ir svogūnus. Juos išmetu į tam skirta medini kibirą. Tada materializuoju paskubomis supjaustytas nedideliais kubeliais morkas ir suverčiu į puodą. Kol jos verda materializuoju tokio pat didžio bulvių kubelius. Po penkių minučių ir jie nukeliauja į puodą. Tada imuosi baltu „Basmati“ ryžiu. Ši karta jie man materializuojasi ilgiau nei morkos ir bulvės kartu sudėjus. Bet kai juos jau turiu, skubiai praplaunu kitame dideliame dubenyje ir suberiu į verdanti puodą. Atvėsusia vištiena nukaulinu ir supjaustau stambiais gabalais ir juos sudedu į puodą. Visame bute pasiklydo malonus kvapas. Taja atsistojo prie puodo, alkanomis akimis stebėjo kaip verda ir godžiai uostė sklindanti kvapą. Netikėtai prie lango pasigirdo tylus kiauktelėjimas. Pažvelgiau į ta puse ir pamačiau, kaip mažas žvėriukas panašus į šešką užšoko ant palanges. Paimu likusius vištienos kauliukus ir padedu šalia jo. Tas pauosto juos, stveria mažais dantukais ir nušoka atgal į lauką. Taja susijuokia. Už keletą minučių vėl sugrįžta naujos porcijos. Viena akimi stebėdamas žvėriuką, pamaišau puodą kad neprisviltu. Sprendžiant iš ryžių, sriuba jau išvirė. Nukeliu puodą nuo ugnies ir uždengiu anga ugniai atsparia akmens plokšte kuria materializavau dar tada kai sukūriau maistui gaminti virykle. Aišku, dabar galiu pasigaminti ir geležine virykle, bet nenoriu. Pirma, įkaitusi akmeninė ilgiau išlaiko šilumą ir dirba kaip papildomas radiatorius po maisto gaminimo. Supilu į dubenis tiršta vištienos sriubą ir paduodu ja Tajai su mediniu gana giliu šaukštu. Mergina sriuba valgo su didžiausiu malonumu. Net paprašo pakartoti. Įpilu jai dar. Vos pavalgiusi, pasiskundžia kad labai nori miego ir susirangiusi ant lovos po keliu minučių užmiega. Man to kaip tik ir reikia laisvu minučių darbams. Kol ji miega, materializuoju sau žolelių arbatai ir alijošiaus sulčiu tvarsčiams. Nes nujaučiu kad greitu laiku man viso to prireiks. Išeinu į lauką  nusitempiu vėžimaiti prie pasilikusiu medžių. Lauke baigia sutemti. Tempiu paskutinius rastus, namo. Netoli savo namų pamatau virstančius dūmus iš mūsų  kamino, o jų šalia stovinčia drakone, įkišusia savo lava pro duris galvą. Eola išgirsta mano atvykimą ir ištraukia galva iš tarpdurio.
- Atėjau pasakyti, kad mano senelis man pranešė mūsų klano kanalų, kad pas mane atvyksta juodojo klano, genties kariai, lydimi juodojo klano drakono vado sūnaus. Jie nusiteikę tave ir Taja užmušti. Tai vienintelė gentis, kuri meldžiasi mirusiųjų dievams ir šlovina juoduosius drakonus, kurie ir įkūnija tuos dievus. Tu nepagalvok kad visi tokie drakonai. Yra įvairių drakonu. Taigi. Drakonas greitai atskristu, bet jis turi lydėti genties karius. Jie bus čia kai šviesulys nusileis trylika kartų. Galiu jus nuskraidinti į nekaltu mergelių karalyste, bet tada juodųjų genties žvalgai atseks mane ir juodieji drakonai sunaikins ne tik jus, bet ir visa nekaltu mergelių karalyste. Mums padėti apsiginti pažadėjo atskristi mano senelis.
Susikeikiau. Tik man betruko tokiu naujienų. Teks atidėti pasiruošimus žiemai ir ruoštis karui.
- Gerai. Nuo rytojaus ankstaus ryto pradėsiu ruoštis karui. Jie pasigailės kad mus užpuolė.
- Kažką sugalvojai?
- Dar ne. Bet turiu visa naktį.
- Tikiu tavimi. Ramios nakties.
Drakonė nuėjo atgal į savo uola, o aš namo. Namuose kvepėjo mėtomis. Kaip tik tai ko man reikia kad susidėlioti išsigandusias mintis, dėl busimo karo. Negalėjau užmigti puse nakties kol sukūriau gynybos planą. Nemiegojo ir Taja. Bekurdamas planą, tuo pačiu materializavau daržoves, ryžius ir vištienos mėsa, kuri taip patiko merginai. Taja visa tai krovė į nedidele medine spinta, kuria greita ranka materializavau. Valandos prireikė kol išaiškinau kaip gaminti maistą iš tų produktu. Kai mano telefonas parodė kad jau yra vidurnaktis, Taja nuėjo miegoti, o aš atsisėdau prie židinio ir mėtydamas malkas į krosnį susimasčiau apie netolima ateiti. „Labai gaila, bet spėju kad savo namu neteksiu. Nujaučia mano širdis kad drakonas juos sugriaus. Teks vėl iš naujo juos statyti ir blogiausia kad tai kad prapuls tokie daiktai kurie man labai brangiai kainavo materializuoti. Teks kažką sugalvoti“.  Su skaudama širdimi atsiguliau miegoti. Vos prašvito, kai mano telefono žadintuvas suskambėjo išgąsdindamas mergina. Nuraminau ja ir pasakiau kad tegul dar pamiega, kol aš užsiimsiu gynyba. Ji kažką suniurnėjo ir atsigulė. Apsirengiau ir nuėjau prie Eolos olos. Kaip nujausdama drakonė išėjo manęs pasitikti.
- Tai ką sugalvojai? – Tai buvo jos pirmi žodžiai vietoje, labas rytas.
- Kadangi vienaip ar kitaip savo namo neteksiu, belieka padaryti įtvirtinimu prie tavo uolos angos. Paskui pasigaminsiu svaidomus ginklus kad galėčiau užmušti kuo daugiau puolančiu priešu.
Drakonė išrietė kaklą klaustuku.?
- O kaip tu gali žudyti tokius pat rūšies kaip pats esi? Tik juodoji gentis paveikta savo drakonu gali ta daryti. Daugiau nei vienas sutvėrimas išskyrus drakonus, nedrįsta žudyti į save panašius. Jiems tai neleidžia baimė.
- Baime ko?
- Baimė, kad jeigu nužudys į save panašų, tai virš jo galvos atsiras ženklas kuri matys kiekvienas drakonas. Tai ženklas kad tas sutvėrimas pažeidė Kūrėjo įsakymą nežudyti į save panašu, tuo pačiu ir pažeisdamas šito pasaulio balansą. Tokiems yra du keliai. Arba nusižudyti arba įstoti į juodąja gentį kuri sudaryta iš tokiu žudiku. Kaip supranti, tik juodoji gentis gali žudyti visus, nes ji yra už šio pasaulio įstatymo ribos. O juodųjų drakonu klanas palaiko ta gentį, nes norį visa pasauli paversti toki kaip jų juodoji gentis, kuriai jie vadovaus.
- O tai ko drakonai nesusivienija ir nenugali juodosios genties drakonus?
- Juos niekas negali nugalėti. Yra tik vienas baltojo drakono klanas, kurio vieno drakono galia prilygsta dviem juodojo drakono galiom. Nors juodųjų drakonu yra daugiau bet jie vengia atvirai stoti į mūši su jais. Nes kovoje abi pusės patirs didžiulius nuostolius ir tada kiti klanai gali tuo pasinaudoti, kad padidintu savo įtaka. Tarp drakonu genčių pastoviai vyksta paslėptos kovos dėl įtakos. Tau esu truputi apie tai jau pasakojęs.
- Reiškia aš jų nužudyti negaliu, nes kitaip busiu pasmerktas drakonu mirčiai.
- Visiškai teisingai. Jeigu tu specialiai nužudysi koki kita žmogų nuo tavęs visi nusigręš ir tapsi visu priešas. Nes taip busi laikomas to pasaulio harmonijos griovėju.
- O drakoną galiu užmušti jeigu jis mane puls?
Eola taip garsiai nusikvatojo, kad net nuo olos ėmė akmenukai kristi.
- Niekada nei vienas žmogus nėra padaręs drakonui nors mažiausios žalos, juo labiau juodajam drakonui. Tu suprasi kai sutiksi ji. Bet norėčiau kad tu jo nesutiktum. Nes susitikimas tau su juo yra garantuota mirtis.
- Ant kiek jis stiprus?
- Būtent tas drakonas kuris atvyksta, gali vienos letenos mostu nulaužti stora medi. Tavo namukas jam, kaip jaunu medeliu miškelis.
- Aišku. O jis gali įveikti storiausia šio miško medi kuriam keli šimtai metu?
- Negali. Negi tu už jo slėpsis?
- Jau sakiau kad darysiu įtvirtinimus. Dabar jau tikslai žinau kokie jie bus. Manau ne man reikės bėgti, o tam drakonui. Jeigu tik pabėgs jis nuo manęs.
Drakonė dar karta nusikvatojo ir nuropojo pas save į uola. 
Daugiau nieko nelaukdamas pasiimu pagali, materializuoju paprasčiausia linine virvute ir pririšęs ja prie pagalio,  įsmeigiu į žeme. Prie kitos virvės galo pririšu kita pagali. Taip sukurdamas savotiška didžiuli skriestuvą. Juo pasižymiu busimos sienos ribas. Nusirengiu iki pusės ir pradedu materializacija. Sukuriu dvimetrinius ir metro storio akmeninius stulpus, kurie iki pusės butu išlindę iš žemės. Paskui akmeninius, dviejų storio, trejų metru ilgio ir tiek pat aukščio, truputi išlinkusius akmens blokus su skyle vidurį į kuria sulenda akmeninis stulpas kišantis iš žemės, Drakonė nustebusi tik pakraipo galvą. Pabaigiu gaminti pirmus dešimt blokus ir pajuntu kaip stiprus skausmas pereina per ranka. Pajuntu kaip kažkas šlapia pradeda tekėti ranka žemyn. Apsisuku ir einu namo. Taja tuo metu gamina pietus. Jai užtenka vieno žvilgsnio kad suprastu kas įvyko. Su užuojauta pažvelgia į mane ir nuskuba paimti paruoštu apraišų. Taip dar pora kartu ateinu pas ja kad mane aprištu. Per ta laiką spėju net du kartus pavalgyti kol visai sutemsta. Atnešdavo pavalgyti daržovių,  virtu ryžiu su vištiena. Valgydamas mąsčiau apie savo žaizdas: „ Kaip suprantu, man atsivėrė kitos galimybės, bet sprendžiant iš žaizdų gilumo, galimybės ne esminės. Ką galiu dabar sukurti pasidomėsiu vėliau. Dabar reikia greičiau pabaigti įtvirtinimus ir pasikelti kiek įmanomą telekinėtine galią. “ Vėl sugrįžtu prie statybų. Tik vėlai vakare pabaigiu įtvirtinimu pamatus. Miegu kaip užmuštas. Taip mane išsekina tas darbas. Ryte vėl mane pažadina telefono žadintuvas. Po valandos išgėręs pipirmėčių arbatos einu į statybos aikštele. Praeinu pro nedideli tarpa sienoje specialiai palikta man praeiti ir sukuriu akmeninius laiptelius kurie tarsi išlindę iš vidinės sienos pusės. Užlipu ant sienos viršaus ir pradedu kurti sekančia sienos eile. Tik ši karta materializacija vyksta ant žemės ir blokai keturis kartus mažesni, tačiau dėl savo formos, puikiai tarpusavi susikabina, kaip ir su sienos pagrindu. Juos telekinėzės būdu kilnoju ir dedu vienas šalia kito. Taip vėl pralekia dieną kaip vakarykštė, paskui dar kita ir taip savaite. Įtvirtinimu aukštis pasiekia virš dvidešimt metru. Penkiolikos metru aukštyje virš žemės palieku kelis nedidelius langus stebėjimui. O kad negalėtu užlipti aplink perimetrą keturių metru aukštyje tam tikrais tarpais materializuoju tiesiog sienoje akmeninius aštrius spyglius. Paskui prireikia dar trijų dienų kol sukuriu kažką panašaus į nuleidžiama akmenini stogą. Per statybų laika, Taja išmokinu gaminti burokėliu salotas ir sriubą. Nes statybos iš manęs atima daug kraujo. Kaip ne keista, maistas iš tos daržovės ir Tajai pasirodo yra į nauda, kai prasideda jos sunkusis laikotarpis. Paskutine diena, dėl pastovaus kraujavimo jaučiuosi pakankamai nusilpęs ir tuo pačiu sustiprėjęs. Bet delsti negalima. Su Taja sunešame paskutinius daiktus ir viska kas yra vertinga namelyje. Uždarau įėjimo anga tokio pat storio kaip ir sienos akmens bloku ir įsitaisau prie vieno iš stebėjimo lango. Prie kito lango įsitaiso Taja. Visiškai ramus stebiu apylinke. Per tas dienas mano telekinetinė jėga išaugo ant tiek, kad galiu ramiai telekinėzės būdu pakelti akmens mase kuri būtu lygi apie šimta tonu. Tačiau pažvelgęs kiek praradau gyvenimo, pasibaisėju. Dešimt gyvenimo metu kaip nebūta. Iš septyniasdešimties man liko gyventi puse tiek. Mane apima neviltis. Nes negaliu įsivaizduoti kur man gauti gyvenimo metu kad įvykdyti Aukščiausio duotam darbui. Pažvelgiu į telefono veidrodi ir sunkai atsidūstu. Į mane žiūri ne dvidešimt penkerių metu jaunuolis, o trisdešimt penkerių metu vyras. Na ką jau padarysi. Dar karta sunkiai atsidusau. Peržvelgiu akmens sviedinius sustatytus man už nugaros, paruoštus juodajam drakonui. Jie kaip tik telpa pro ta langą, pro kuri žiūrių. Mus puolančiai genčiai paruošiau savo telekinezine jėgą. Kol apmasčiau kovos planą, ir savo situacija, iš miško išlindo juodai apsirengę žmonės su didelėmis baisiomis kaukėmis iš žvėrių galvų. Jų buvo ne daug. Apie trisdešimt kariu. Visi rankose laikė medinius skydus ir ietis su akmeniniais antgaliais. Juodieji kariai pamate mano namą, trumpam sustojo. Pasitarę nuleido ietis ir prisidengdami skydais pajudėjo link mano namo. Kai iki jo liko dešimtis metru jie susibūrė į krūva ir puolė į ataka. To aš ir laukiau. Susikaupiau ir mintimis pačiupęs puse jų nusviedžiau į netoli stovėjusi ežero vandenis. Kariai sukliko pakilę į orą ir klykdami nukrito į ežerą. Puolantis stabtelėjo nesupratę kas darosi. Man to ir tereikėjo. Jie taip pat mano pagriebti mintimis, nulėkė pas savo nelaimės draugus. Netrukus ežere kepurėjosi trisdešimt išsigandusiu vyru, bandydami plaukti. Kaip supratau, jiems tekdavo ir plaukti, nes didžioji dalis drąsiai plaukė į krantą. Tie kurie nemokėjo plaukti pradėjo skęsti. Man skenduolių ežere tikrai nereikia. Kaip paskui naudoti toki vandeni. Juos skubiai pačiupęs ištraukiau iš vandens ir pastačiau ant žemės. Tik jie nestovėjo, o nukrito ant jos ir įsitvėrę rankomis į žole bijodami vėl nuskristi į ežerą. Šaltas ežero vanduo ir baimė nežinomos jėgos, matyti jiems atėmė visa drąsą ir pasiryžimą kovoti. Iš vandens įšokęs vienas stambus karys pradėjo rėkti ant nelaimeliu, gulinčiu ant žemės. Man niekada nepatiko tokie tironai, tai netrukus jis kaukdamas iš pasiutimo vėl teškėsi į ežero vandenis. Kiti kariai niūrus išlipo iš vandens ir atsistoję šalia savo nelaimės draugu, mano nuostabai susmeigė į juos savo ietis. Nelaimingųjų kraujas nudažė pakrantės vandenis. Supykau ant jų ir dar karta jie nuskriejo paskui savo vada į ežerą. Netikėtai kariai ežere pradėjo klykti ir blaškytis. Nesupratau kas darosi. Tai tikrai ne mano darbas. Neatrodė kad jie skęstu. Greičiau jie su kažkuo kovojo. Netikėtai iš ežero išnyro mėlynas drakonas ir puolė karius. Ežere užvirė nelygi kova. Mėlynas drakonas pametėdavo juodąjį kari į orą ir su uodega kuri priminė plaukmenį tvodavo per žmogų. Pasigrisdavo garsas tarsi kažkas pliaukštelėtu rankomis ir karis nuskriedavo virš girios medžių viršūnių. Kai paskutinis jų karo vadas riaumodamas iš įsiūčio nulėkė į giria, ore pasigirsta artėjantis galingas sparnu plasnojimas. Mėlynas drakonas pažvelgė tiesiai į mane stebinti pro savo langą. Galiu prisiekti kad jis man akimis nusišypsojo ir mirktelėjęs dingo ežero gelmėse. Šiaip ne taip atitraukiu akis nuo ežero ir Pažvelgių į dangų. Matau kaip link mūsų lekia didžiulis juodas drakonas. Greitai atsitraukiau į šoną kad manęs nepastebėtu. Jis nutupia šalia mūsų įtvirtinimo ir pradeda dairytis. Po dešimties minučių nepamatęs nei vieno savo genties kario, nužvelgia mano įtvirtinimus ir garsiai suriaumojęs ir pradeda ropoti artin. Supratau juodasis drakonas nusprendė pats patikrinti mano įtvirtinimus. Kai prieina arčiau pradedu suvokti koks jis didžiulis. Jo galva siekia mano langą, o stiprios letenos kaip akmens stulpai, kuriuos aš materializavau kad laikytu mūsų tvirtovės pamatus. Drakonas netikėtai įsižioja ir ryški dienos šviesa staigiai ima gesti užleisdama aklinai tamsai. Pramerkiau trečia aki ir pažvelgiau su ją. Juodasis drakonas užsimojo su letena ir trenkė į tvirtovės sieną. Tvirtovė nebūtu tvirtove jeigu neatlaikytu siaubingo smūgio. Ji sugaudė kaip varpas bet atlaikė pirma smūgi. Pašiurpau nuo jo galios. Galvojau kad mano įtvirtinimai tvirti, bet dabar suabejojau. Kare kaip kare, reikia smogti taip kad būtu kuo daugiau žalos. Apsisprendžiau kaip kovosiu su juo. Drakonas atsitraukė nuo tvirtovės ir nužvelgė dar karta ja ir po akimirkos, jo akys susidūrė su mano visa ką reginčia akimi. Jis suriaumojo man, kad dabar aš tikrai mirsiu. Mane nukrėtė vidinis šiurpas. Toks koki patirdavau, kai žaisdavau Minecraft savo senajame pasaulyje. Suėmiau save į naga kad nepasiduoti panikai ir sukaupęs visa savo jėga, sviedžiau savo vieninteli geležini peili iš senojo pasaulio, kuri turėjau pasidėjęs šalia savęs. Jis, nuskriejo minties greičiu ir baisia jėga pervėrė drakono akį. Drakonas sustaugė iš skausmo ir užsimojo letena trenkti į ta vieta kur stovėjau. Greitai mintimis ištraukiau peili jam iš akies ir žaibiškai suvariau į likusia akį. Drakonas suriaumojo visa gerkle ir smogė man į langa. Man visos mentalinės jėgos užtenka per puse sumažinti jo letenos smūgi į langa. Netikėtai naktis aplink viska gaubusi dingsta kaip ne būvus. Drakonas riaumodamas iš  skausmo vėl užsimoja trenkti su abejomis letenomis ten kur stovių. Nieko nelaukdamas, iš visu jėgų sviedžiu  šalia gulėjusius akmeninius rutulius jam į letenas. Tie nubloškia jas į šoną sutrupdami į skeveldras, kurios pataiko į taip aklas jo akis. Nieko nelaukdamas, sviedžiu dar viena pro langa tiesiai aklajam drakonui į nosį. Pasipila juodas drakono kraujas. Tas suriaumoja taip, tarsi atėjo jam paskutinioji. Kol jis neatsipeikėjo nuo skausmo, kiti likusius rutulius nukreipiu jam į kojas, taip sulaužydamas jas. Drakonas riaumodamas su kruvinu snukiu susmunka ant žemės. Man pasidaro gaila to galingo sutvėrimo. Nusprendžiu kad reikia pabaigti jo kančias. Prireikia dar dešimties minučių  ko sukuriu geležini šaudmenį trisdešimt centimetru didžio ir sukaupęs paskutines jėgas iš visu jėgų paleidžiu drakonui juo į galva. Kol materializuoju kulką, juodasis drakonas staiga nutyla ir užverčia galva į dangų. Mano materializuota kulka sviesta iš didžiausios mano minties jėgos perveria jam kaklą ir galva. Nulekia į dangų ir po kiek laiko, atsitiktinai nukrenta ant kariuomenės karo vado, kuris per stebuklą liko gyvas ir stebėjo mano ir drakono kovą. Iškišu galva pro langa ir apsidairau. Didžiulis negyvo drakono kūnas guli netoli mano įtvirtinimu, jo juodas kraujas upeliais teka iš jo galvos. Po minutės įvyksta kažkas neįtikėtino. Iš drakono kūno lieka tik jo žvynai, dantys, o šalia tarsi iš oro susiformuoja juodas rutulis. Trečia akimi apsižvalgau. Priešu niekur nesimato. Lėtai nuleidžiu pakeliama tvirtovės stogą. Šviesa užlieja vidini tvirtovės kiemą. Nusimetu viršutinius rūbus likdamas pusnuogis. Per kova, gerokai sukaitau. Išgirstu skubius Eolos žingsnius. Ji išlenda iš olos ir pakyla į orą. Pažvelgiu į Taja. Ji apstulbusi veidu, išplėtusi akis žiūri į mane. Skėsteliu rankomis.
- Man rodos mes nugalėjome. Nors sakyčiau, kad jie iš pat pradžių su tokiomis jėgomis, neturėjo jokiu galimybių laimėti. Net juodas drakonas jiems nepadėjo. Nors su juo turėjau vargo. O dabar, man labai smalsu pažiūrėti, kas ten iš jo liko.
- Gerai. Aš tau padėsiu. – ryžtingai pareiškia mergina. Sakyčiau net džiaugsmingai.
    Nusileidžiu prie įėjimo į tvirtove ir trumpam atsikvėpęs šiaip ne taip ištraukiu akmens luitą kuris atstojo mums vartus. Neskubėdamas nueinu prie to, kas liko iš juodojo drakono. Mano nuostabai, paaiškėja kad juodojo drakono žvynai yra sudaryti iš juodosios geležies lakštu. Nudžiungu. Su geležimi problema išspręsta. Bus galima panaudoti namu ūkyje ta geležį. Prieinu prie juodojo rutulio nuo kurio Taja laikosi atokiai. Rutulys beveik man iki pusės. Pritupiu ir atidžiau pažvelgiu į jį. Atrodo tarsi būtu pagamintas iš juodo stiklo kurio viduje žybčioja žaibai. Nusprendžiu kad reikėtu ji irgi parsitemti namo. Tačiau jėgų tam neturiu. Atsidustu ir uždedu ranka ant jo norėdamas atsiremti. Netikėtai ranka tarsi prasmenga kiaurai rutuli ir aš netekęs pusiausvyros įkrentu stačia galvą į rutulio tamsą. Rutulyje esantis žaibai, tarsi raudoni ugniniai strypai, mano visa kūną perveria. Suklykiu iš nepakeliamo skausmo. Po akimirkos suprantu kad aš išgyvenu dabar ta skausmą ir kančia kuria išgyveno juodas drakonas prieš nugaišdamas. Kančia man pasirodo vos ne begalinė. Nesuprantu kaip aš nuo jos nenumiriau. Kai atrodė kad ji truks visa amžinybė, o aš išprotėsiu nuo jos, ji staiga dingo ir pajutau kad į mane įsiliejo visa juodojo drakono jėgą ir kažkoks juodumas. Nesupratau kokia jėga kol vos ne prarasdamas sąmone, ne pažvelgiau trečia akimi į savo statistika. Pradžioje galvoje gimė mintis kad tai visiška nesąmonė ir kad to negali būti. Tačiau teko susitaikyti kad tai tiesa. Priimdamas visa žuvusio drakono kančia priėmiau ir jo savybe nugyventi dar du tūkstančius metų ir sukurti tokia tamsa, kuria jis pats galėjo sukurti. Kitaip tariant, tapau beveik juodasis drakonas žmogiškame pavidale. Su ta mintimi prarandu sąmone. Atsipeikėju gulėdamas ant žemės ir padėjęs galva merginai ant kelių. Išgirstu kaip galingi sparnu plasnojimai sudrebina orą aplinkui. Įsitempiu. „ Negi vėl juodi drakonai puola? “ sunerimęs pagalvoju ir pažvelgiu aukštin. Pamatau kaip iš dangaus leidžiasi didžiulis pilkas drakonas, o šalia jo Eola atrodo kaip mažas vaikutis šalia suaugusio. Milžiniškas drakonas nutupia ant tvirtovės sienos ir nužvelgia juodojo drakono liekanas. Trumpam stabteli ties manimi ir pasuka galvą i Eola.
- Neįtikėtina anūke, kad tu tapai tokia stipri. Aš sužavėtas.
- Seneli, čia ne aš – Eola kaltai nuleidžia galvą. – Tai padarė tas žmogus apie kuri pasakojau.
- Meluoji! – Suriaumojo jos senelis – Joks žmogus nepajėgus ta padaryti! 
Man labai nepatiko kad mano gerąja Eola išvadino melage, kad ir jos pats senelis. Net pačiam netikėtai, pašoku ant kojų tarsi ant sparnu pametėtas ir drąsiai pažvelgių į senąjį drakoną.
- Nedrįskite mano gerosios Eolos vadinti melage! – sušukau ir susikaupęs kaip koki sviedinį išmečiau senąjį drakoną į orą. Ausyse net suzvimbė iš įtampos ir vos vėl nepraradau sąmonės, pajutęs smarkų skausmą nugaroje, tarsi kažkas su ugnimi kas būtu perliejęs. Man nereikia jau spėlioti kas tai. Vėl eilinė žaizda po eilinio lygio pakėlimo. Drakonas išlėkdamas į orą iš netikėtumo net suriaumojo. O Eola pritūpė iš nustebimo. Danguje pasigirdo pilkojo drakono kvatojimas. Netrukus ir jis pats nusileido ir įsmeigė į mane savo didžiules ir išmintingas akis.
- Koks netikėtumas! – Sugriaudėjo jo stiprus balsas aidu nukeliaudamas per visa giria. - Vis dėl to atsirado toks, kuris mane Ojula pakels į orą. Bet vis tiek netikiu, kad tu žmogau sugebėjai nugalėti Juodojo klano vyriausiojo vado sunų. Tau tikrai padėjo koks drakonas, ne ką mažesnio rango nei sidabrinis ir tai...
  Nespėja drakonas baigti savo sakinio kai pasigirsta stiprus sparnu sparnu plasnojimas ir šalia mūsų, tarsi iš dangaus nukrito, nusileidžia du didžiuliai sidabriniai drakonai. Tik šitie kitokie nei pilkasis drakonas. Pas juos sidabriniai kaip pas didžiulius paukščius sparnai. O pas pilkąjį drakoną, sparnai primena šikšnosparnio sparnus. Atvykę drakonai nutupia prie juodojo drakono lavono ir pradeda ji apžiūrinėti. Vienas baigęs apžiūrinėti, pažvelgia į senąjį drakoną.
- Gaila mes nespėjome. Jeigu mes būtume įsikišę į mūši jūsų klanui negrėstu juodojo klano kerštas.
- Gėda pripažinti, bet tai ne aš ta padariau ar ne mano anūkė. – nuleido galva senasis drakonas. – Ji nužudė žmogus, kuris mane išmetė į orą kaip mano sparnu vėjas išmeta lapus nuo žemės.
Sidabriniai drakonai susižvalgo.
- Senasis Ojulai tu kažką slepi. Joks žmogus nepajėgus ta padaryti. Pats puikiai ta žinai. Geriau jau atiduok jo esybės kristalą. Reikia ji sunaikinti kol pasaulis dar tai įmanoma.
- Aš jo neliečiau. Prisiekiu savo klano garbe.
- O tai kur jis? – pasiteiravo kitas drakonas. – Mes jo čia nematome.
- Ponai drakonai – pamojavau sidabriniams drakonams ranka. – labai atsiprašau, kad trukdau, ar jus kalbate apie juoda rutuli kurio viduje buvo žaibai? Aš netyčia į ji nukritau ir viskas kas buvo jame, suėjo į mane. Net pikčiausiam savo priešui nelinkėčiau patirti tai ką aš patyriau.
Drakonai pasuko į mane savo sidabrines galvas ir smalsiai nužvelgė mane pusnuogi. Vėl susižvalgė ir priropojo arčiau manęs. Prikišo savo snukius mano prie veido. Išgirdau kad  mane uosto. Ta akimirka man jie priminė gerus šunys auksinius rotriverius. Nusišypsojau ir ištiesęs ranka paglosčiau prikištas jų nosis. Jie akimirksniu atsitraukė. Pasižiūrėjo vienas į kita, paskui vėl į mane.
- Tu mūsų nebijai ir nešlovini kaip dievu. Smirdi krauju ir teigi kad pasisavinai to drakono esme. Ar žinai kas tave laukia už toki įžūlų melą?
- Dievą žinau tik viena aukščiausia, kurio valia čia buvau perkeltas, o nebijau dėl to, kad man pasakė kad joks gyvūnas manęs neskriaus ir laikys savo jaunikliu. Aš juos suprasiu ir jie supras mane. Tai ko man jūsų bijoti?
- Koks įžūlumas! – pasipiktino drakonas stovintis man iš dešinės. - Mes ne gyvūnai, mes drakonai! O drakonai gali žudyti žmones!
- Na, na, nesikarščiuokite. Man apie drakonus nieko nepasakė. Pačiam buvo netikėtumas kai sutikau žaviąja Eola.
    Eola ištiesė kaklą prie manęs ir lyžtelėjo man veidą. Paskui truputi atitraukė nosį ir pažvelgė man į nugarą. Netikėtai pajutau kaip jos liežuvis drykstelėjo per mano žaizda nugaroje. Sušukau iš skausmo. Po keliu akimirkų skausmas nurimo. Tačiau jaučiu kad toliau žaizda kraujuoja. Nors iš drakonu snukiu sunku nuspėti kokios pas juos emocijos, bet kažkaip pajutau kad drakonės elgsis su manimi juos apstulbino.
- Eola ką tu darai? – sušnabždėjo jai Ojulas – Kur matyta kad drakone laižytu žmogų. Tu man ir mūsų klanui darai gėda.
- Neregėta! – sustaugė sidabrinis drakonas iš kairės. – Drakonai nuo jų atsiradimo taip nesielgė su žmogumi! Reikės tavęs nubausti. 
Pramerkiau trečia aki ir nužvelgiau savo vidų ieškodamas atsakymo kaip sukurti ta naktį kuri panaudojo juodasis drakonas. Ilgai ieškoti atsakymo nereikėjo. Po keliu akimirkų žinojau ką daryti. Sukūriau aklina tamsa savyje ir įsižiojęs išleidau ja iš savęs. Aplinka greitai apgaubė aklina tamsą. Su trečia akimi pažvelgiau į sidabrinius drakonus. Pasidarė smalsu, kokias savybes jie dar turi. Visa ką matančia akimi nužvelgiau juos. Iš karto pamačiau jų visas savybes. Su tokiais man butu kovoti net sunkiau nei su juoduoju drakonu  Nes tie drakonai turi vėjo galias. Jie gali sukurti vos ne uraganus. Ir mano kulkos neprakirs jo vėjo skydą, jeigu juo apsigaubs. Nes jo gynybinė galia didesnė už mano puolamąja galia. Bet kai dabar turiu aklinos nakties galia, galiu bet kada nuo jų pabėgti. Ta ir padariau. Mintimis pakėliau Eola ir nusviedžiau ja kuo toliau nuo mūsų į dangų. Tada apsisukau pakėliau Taja ant ranku kaip kokia jaunąja ir nubėgau su ja į tvirtove slėptis. Savo trečia akimi puikiai matau toje tamsoje. Vos pasiekiau tvirtovės vartų slenksti, kai mano sukurta tamsa netikėtai įsisklaido. Matyti tik tiek jos turėjau savyje. Atsigręžęs pamačiau kad vienas sidabrinis drakonas nuleidęs galva mane puola. Susikaupiau ir pradėjau materializuoti geležini rutuliuką, kad paleisti puolančiam drakonui į akį. Geležies gabaliukas greitai pakimba ore šalia manęs.   
- Palauk broli – sušuko sidabrinis drakonas stebėjęs mane. – Pažvelk atidžiau į žmogų! Jo kaktoje yra Aukščiausiojo Drakono ženklas! Ar tu matai kokia galia ji apgaubė?
  Puolantis drakonas žaibiškai sustojo ir atidžiau pažvelgė man į veidą. Susidūręs su viska matančia mano trečios akies žvilgsniu pradėjo atpustas trauktis. Mane stebėjas drakonas mostelėjo sparnais ir pakilo į orą.
- Lekiam pas seniausiąja pranešti kad pasirodė tryliktasis ir jis jau turi juodojo drakono galia. – suriaumojo ore savo klano nariui ir nėrė į dangaus gelmes. Jo bendražygis mostelėjo sparnais ir nusekė paskui ji. Vos jie išnyko iš akių senasis Ojulas nustebęs nužvelgė mane.
- Tai štai ką mano anūkė laižė. – nustebęs suriaumojo. – O aš senis iš karto ir nesupratau kuom jis ypatingas. Bet jeigu nuo jo spruko net sidabriniai drakonai, tai leidžiu tau ji laižyti kiek nori. Tik kiaušinio nepadėk.. – senasis Ojulas apsidairė – Kažin kur ta nenuorama dingo? 
- Seneli! Aš čia! – Pasigirdo Eolos balsas iš aukštybių ir ji plasnodama sparnais nusileido ir nutūpė šalia savo brangaus  senelio. – Ką ten kalbėjai?
- Sakau kad geriau jau jo nelaižyk. Jis dabar yra pusiau žmogus pusiau drakonas. Gali dar kiaušini padėti.
- O tai ką man daryti, jeigu jis irgi yra mane palaižęs kai dar buvo tik žmogus? Be to, aš laižiau jo žaizdą kuria jis gavo kovodamas su juoduoju drakonu. Ir iš viso, aš jau esu ji išlaižiusi visa, nuo galvos iki uodegos kai jis kovojo su mirtimi.
- Nenuostabu kad jis sužeistas. Jis juk kovėsi su juoduoju drakonu. Bet to, dabar mes žinome, kad jis yra tryliktasis. O jeigu jus esate vienas kita laižė, tai reikia kad mūsų seniausia tave patikrintu, nes visko gali būti kad... – Senasis Ojulas tiriamai nužvelgia savo anūke.
    Eola klausimai į mane pažvelgia, paskui į senelį ir nuleidžia galvą tarsi prasikaltusi. Aš atsidustu ir neleidęs apstulbusia Taja ant žemės pasuku prie savo stebėjimo lango. Tegul jie išsiaiškina tarpusavi.