XVII dalis „Šventasis“

Vienuolis tylomis linkteli galva. Jo platu veidą nušviečia šypsena.
- Jau pasiunčiau Ahlad kad ji pakviestu.
- Dėkoju. – Nusišypsoju jam. – O ar galiu paklausti. - Pasmalsauju -  Apie ką jus taip gyviai diskutavote ir kas jus nustebino mane pamačius?
- Mes diskutavome apie tai kas nutinka su asmens evoliucija, jeigu jis atidaro ne ta puse medaus statinės. O nustebino tai, kad jūs jau galite vaikščioti, po tokio baisaus sužeidimo. Mums sakė kad jus sužeidė vos ne į širdį.
- Mat kaip. - Nusistebėjau garsiai - Vos ne į širdį. Tikrai rimtas sužeidimas. – Šyptelėjau. „Tie žmonės tikrai nesusigaudo anatomijoje“. - O kas liečia statinės atidarymą ne ta puse, asmens evoliucijai gali sutrukdyti tik tai, kad jis vietoje galvodamas apie pakilius dalykus, galvos kaip tik kažkur pasišalinti ir pabūti vienam, su savo neatidėliotinais reikalais. - Pajuokauju.
Vienuolis supratingai su šypsena palinguoja galvą. Vidine klausa išgirstu kaip virtualiame plane sukikena Žavingoji. Nors mes atskirai fiziškai, bet vis tiek pas mane toks jausmas, kad ji visada šalia. Net dabar. Netrukus iš namo kampo pasirodo vyresnysis. Ji lydi jaunuolis kurio veidas spinduliavo džiaugsmą. Jiedu prisiartina ir pasisveikina su manimi tradiciniu budistu nusilenkimu ir rankų sudėjimų. Pakartoju tai automatiškai.
- Džiaugiuosi jus atsikėlus po tokio ilgo miego. Ar jus pasiruošęs sutvirtėti pagal mano sistemą?
Linktelėjau galva. „Tikiuosi nereikės vėl kažką panašaus gerti“ su viltimi pagalvoju.
- Ką turiu daryti?
- Šitas jaunuolis Ahlad jums parodys jūsų kambarį kuriame nakvosite kol sustiprėsite atlikti kitas pareigas. - Jis ranka parodo į gretimai stovinti jaunuolį su kuriuo atėjo. Tas įsišiepia dar labiau.
- Jis pasakys ką jums daryti toliau. Aš jūsų lauksiu po keturių tuščiavidurio trinktelėjimu. - Linktelėjęs man vyriausias vienuolis nueina su savimi nusivesdamas ta vienuoli kuri aš užkalbinau. Ahlad mosteli ranka kad sekčiau paskui ji. Netrukus mes prieiname atskira nameli papuošta gėlėmis. Susigaudau kad tai ir yra tas kambarys, skirtas „medaus statinei kopinėti“, kaip neseniai paminėjo Abhimakar. Tik tas neseniai buvo prieš savaite. Nieko sau mano miegota. Ahlad parodė su ranka kad užeičiau ir pats kukliai sustojo laukdamas. Atidariau duris. Pamatau kad viduje irgi pilna šviežiu lauko gėlių. Viskas kvepia kaip kokioje žiedu pilnoje pievoje. Žavingosios niekur nesimato. Prie vienos sienos stovi atremta kareiviška kuprinė, virš jos pakabintas automatas. Metras nuo kitos sienos, nuo lubų kaba stiprios grandinės, ant kuriu pritvirtinta plačiausia dvigulė lovą. Matosi kad ji nuklota minkštais patalais. Šalia jos kitas ant žemės padėtas kuklus siauras gultas. Kaip supratau čia man. Tik nesupratau kam automatas pakabintas ant sienos kaip koks garbingas ginklas. Gūžtelėjąs pečiais nukabinu ji ir įdedu į kuprinę. Tik jo be truko šitokioje atmosferoje. Juo labiau kad nėra jokio pavojaus ji laikyti paruošta kovai. Taip apsitvarkęs sugrįžtu pas mane laukianti palydovą. Jis nusiveda mane prie nedidelio daržo kuriame auga man nematytos daržovės. Ten jau triūsia kiti du vienuoliai. Jie trumpai nustojo dirbti ir pasisveikina tylomis kaip yra įprasta pas juos. Atsakau tuo pačiu. Jie vėl pratęsia savo darbą. Ahlad prisijungia prie jų. Nužiūrėjęs ką jie daro, pradedu daryti ta pati. Po kažkur po valandos vienuolyno tyloje pasigirsta garsas primenantis tuščio medinio kevalo tarkštelėjimą. Mane lydėjęs jaunuolis atsitiesia ir su šypsena tylomis iškėlė piršta. Supratau kad ir yra tas tuščiavidurio trinktelėjimas. Linktelėju jam galvą. Mes vėl palinkstame prie savo darbu. Po keturių trinktelėjimu, Ahlad nustoja dirbti ir pamoja man ranka. Aš prieinu prie jo. Jis nusiveda mane praustis rankų. Prieiname prie nedidelės medinės statinės. Šalia jos stovi medinis puodelis. Vanduo statinėje jau truputi sušilęs. Tik keista, kad jie nenaudoja jokio muilo. Nusiprausiame rankas. Mane vienuolis nusiveda toliau. Prieiname kalną. Jame pamatau iškirsta olą. Mane nusiveda prie jos. Ten pamatau plačius laiptus vedančius gilin. Ant koridoriaus sienos, tam tikrais etapais, stovi išskaptuoti akmeniniai dubenis, virš kuriu plaikstosi melina liepsna neskleisdama jokiu dūmu. Po kiek laiko prieiname ir pagrindine patalpą. Mane nustebina joje atsivėręs erdvumas. Tai gana  didelė ir aukšta salė. Palei jos sienas eina kolonų eilės, o jos gale ant keturių plačiu pakopų stovi milžiniška Budos statulą. Sienose kaip ir koridoriuje dega tokie patys šviestuvai melina liepsna. Budos statula juosia negilus ir siauras plyšis iš kurio plaikstosi melinos liepsnos. Ant pirmos pakopos manęs jau laukia Abhimikaras. Mano vedlys sustoja ir ranka parodo kad eičiau prie vyriausio vienuolio.  Linkteliu jam galva ir iš lėto prieinu prie Abhimikaro. Tas pasitinka mane šypsodamas.
- Manęs Karmos valdovė prašė kad su tavimi pasikalbėčiau apie karmą. – Iškilmingai jis pradeda.
- O ką norite sužinoti? - Nusišypsoju aš.
- Tai jus susipažinęs su karmos veikimo principu. - Tas nustebęs kilsteli antakius.
- Skaičiau apie tai keliose knygose laisvalaikiu. - Gūžtelėjau pečiais. „Negi prisipažinsiu jam kad tame pasaulyje iš kurio atėjau, jau apie tai girdėjau iš vieno lektoriaus per YuoTube apie karmos mokslą ir skaičiau Lazerevo knygas apie tai? “
- Nepamenu kad bučiau davęs jums skaityti mūsų šventojo rankraščiu. - vienuolis dar labiau nustebo.
- Jus man ir nedavėte. Turėjau savu kopijų. – Šyptelėjau.
- Tai jus suprantate, kodėl jus sužeidė tokiu baisiu ginklų?
- Žinoma. To buvo galima tikėtis. Nes bet koks turimas ginklas pritraukia tokį pati asmenį, kuris ji turi ir laiko ja vertybe. Ką mes laikome vertybe, pasaulis įvertina kaip mums būtina elementą ir juo apdovanoja. Net jeigu kažko mes bijome, jis apdovanoja mūsų pačiu baimės šaltinių. Todėl reikia labai atidžiai rinktis savo vidines ir išorines vertybes. O jeigu praeityje mes piktnaudžiavome kokiomis dovanomis, tai jos mums būna nesuteikiamos tam - kad atstatyti teisinga balansą. Aš panaudojau ginklą kaip vertybe gynybai. Užpuolikai ji panaudojo kaip užpuolimui. Čia karmą atsigręžė prieš juos. Viena nukovė, sebro paleista kulka skirta mane pribaigti, kita mano sužeista pribaigė vilkai, kurie ginklo kaip pastebėjau - nebijojo. - Palingavau galva prisiminęs savo pirma susitikimą su vilkais ir bandytais.
Senasis vienuolis pritariamai man linktelėjo galva.
-  Girdžiu kad jus įsidėmėjote pagrindus karminio mokymo. O Apie vilkus pakalbėsime vėliau. O tie du sutvėrimai kurie jus užpuolė mums nežinomi. Jie  buvo ne žmonės ir nei karto nebuvo čia pasirodę. Beje, tuos vienuolius, kurie pamatė kas liko iš tu sutvėrimu, kuriuos sudraskė vilkai, teko visa savaite gydyti nuo patirto vidinio šoko. Jie pirma karta pamatė tokius drastiškus kautynių vaizdus. O ir jums reikia dar atlikinėti gydančius pratimus, kol pilnai susibalansuos jūsų visi vidiniai elementai. Tokie kaip metalas, medis, akmuo, vanduo, ugnis, oras ir žemė. Visi septini elementai.
- Jus pamiršote paminėti eterinius kūnus. Tai astralini, mentalini, kuzualini ir buthini.
- Iš kur jus žinote pati slapčiausia mokymą??? - Apstulbo Abhimikar - Jis perduodamas tik tiems kurie yra praėję aukščiausia pašventimą!
- Iš bendro apsišvietimo - Kukliai gūžtelėjau pečiais. - Senai tai žinau apie tuos kūnus ir jų poveiki asmenybės evoliucijai.
- O tai ką žinote apie karmos šaknis? – Jis mąsliai pasiglostė sau galva.
- Karmos šaknis yra - nežinojimas. – Nusišypsoju mąsliai - Nežinojimas kai žmogus, pažeidžia tris kosminius principus: tai yra kosmine harmonija ir meile. Kosmine tvarka ir tiesa ir kosmine evoliuciją. Praktiškai karmos dėsnis įsijungia kai mes padarome klaidas. Ta klaida savotiškai formuoja priežastį. Ir priežastis kaip sėkla pasėta į dirvą, atėjus laikui, palankioms sąlygoms, tada sudygsta ir duoda savo vaisius. Ir kartais ta sąmonė: „Aš kūnas“ kuri niekaip nejaučia savo pratesimo kaip šio fizinio kūno, tai yra kituose subtiliuose pasauliuose. Aišku ji nežino apie savo praeitu gyvenimu, jai neegzistuoja tokie dalykai. Jai yra tik šitas kūnas, kuris baigiasi su šituo gyvenimų ir bus užkastas į žeme, ar sudegintas lauže ir pelenai išbarstyti. Šituo, tokiai sąmonei, viskas ir baigiasi.
Vienuolis atidžiai išklauso mane ir minute apie kažką masto. Atsidusta.
- Mūsų mokytojas – Jis nusilenkia būdos statulai – Davė mums keturias tiesas. Kiekviena tiesa yra užrašyta ant kiekvienos pakopos. Kad pasiekti mūsų mokytojo kojas, reikia pažinoti keturias tiesas. Gal norite išmėginti savo suvokimą, kad pasiekti jo šventas kojas? Prieš žengiant ant kiekvienos pakopos reikia pasakyti ir viduje išjausti tas keturias tiesas. Jeigu to negalėsite to padaryti, tai nematoma siena nepraleis jūsų aukščiau užlipti.
Linkteliu galvą.
- Gerai. Pamėginsiu.
Nueinu prie pirmos pakopos. Pajuntu kad tikrai tarsi nematoma siena mane sulaiko ir neleidžia ant jos užlipti. Susimastau prisimindamas visa savo gyvenimą. Akies kraštelių pastebiu kad į šventyklą susirenka daugiau vienuolių. Nusprendžiu nesiblaškyti. Išgyvenu dar karta savo gyvenimą.
- Pirmoji tiesa. Kančia yra. – Tariu garsiai.
Tarsi nematoma užtvara pasitraukia ir užlipu ant pirmos pakopos.
- Gerai. – Linkteli galva senasis vienuolis. – Jus galite būti ne tik mūsų svečias, bet ir išorinės šventyklos mokinis. Galite sugrįžti.
Pažvelgiu į ji ir nieko nepasakęs dar labiau susikaupiu.
- Antroji tiesa. Yra kančios priežastis. – Ištariu garsiai ir pajaučiu kaip antros pakopoje esanti siena išnyksta. Užlipu aukščiau. Vienuoliai pradeda tarpusavi šnabždėtis.
- Labai gerai. - Plačiai nusišypsoja senasis vienuolis – Dabar jus lygiateisis mokinis vidinės šventyklos. Galite čia būti kiek norite.
Linkteliu galvą, ir vėl išgyvenu savo suvokimus. Kai tai išgyvenu ištariu garsiai:
- Trečioji tiesa. Kančia yra laikina ir ji baigiasi.
Senasis vienuolis netenka žado. Žado netenka ir kiti vienuoliai. Po minutės jis atgauna žada ir nusilenkia man:
- Dabar jūsų statusas lygus manajam. Jus galite ateiti ir palikti vienuolyną kada norite.
Pajuntu kad galiu užlipti ant trečios pakopos. Taip ir padarau. Lieka paskutinė pakopa. Dabar aš išgyvenu savyje pačius giliausius klodus ir mane nušviečia ta vidinė šviesa, kuria išgyvenau po Žavingosios sprigto.
- Ketvirta tiesa. Yra kelias iš kančių. – Ištariu garsiai. Ketvirta nematoma siena išnyksta. Aš atsistoju prie Budos kojų ir pasilenkęs paliečiu jas. Mano rūbus pagauna deganti palei jo kojas melina liepsna ir juos uždega. Visas mano kūnas dega ja. Po keliu akimirkų ugnis iš melinos tampa auksinė. Manęs nestebina tas faktas kad nejaučiu tos ugnies karščio. Ji tampa tarsi mano paties dalis. Atsitiesiu ir pasisuku į vienuolius. Šventykloje tvyro visiška tyla. Matau kad vienuoliai suklupę ant keliu ir nuleidę savo plikas galvas. Prie šventyklos dūrų stovi Žavingoji ir šypsosi nuo ausies iki ausies. Neskubėdamas degdamas auksine ugnimi nusileidžiu pas juos.
- Stokitės broliai. – Sakau jiems garsiai. – Tik prieš mūsų Kūrėją galite atsiklaupti, ne prieš jo dalele, kuri yra tokia pati kaip ir jus visi. Ir nesvarbu jeigu jus to nesuvokiate ir neleidžiate sau to patirti. Svarbu ką jus darote kad susilieti į bendra sąmonę su juo ir bendra kūrinija, kuri yra jūsų pačiu dalis, kaip ir jus esate jos dalis.
Man kalbant vienuoliai atsistoja ir toliau atidžiai manęs klausosi. Man pabaigus kalbėti į prieki išeina Abhimikar ir sudėjęs rankas man nusilenkia dar karta. Paskui ji kiti nusilenkia.
- Nenuostabu, kad Karmos valdovė jus pasirinko kaip savo gyvenimo palydovą. - Senas vienuolis pagarbiai palinguoja galvą. - Ar galiu jus pakviesti į savo cele pasikalbėti?
Linkteliu jam galvą. Mes išeiname su juo iš salės. Už mūsų nugarų girdėti kaip vienuoliai šnabždasi. Praeidamas pro Žavingąja jai nusišypsoju. Ta atsako man šypsena ir priėjusi prie manęs, trumpam apkabina.
- Lauksiu tavęs. – Sušnabžda man į ausi ir paleidžia iš savo glėbio.
Lauke jau vakarėjo. Saulė buvo netoli laidos. Jos paskutiniai spinduliai dar lietė kalno viršūnę o balti dideli debesis ramiai plaukė kažkur už horizonto. Vėjas tingiai judino medžių lapus augančius palei nedidelius pastatus, atnešdamas gaivia vėsa nuo miško, besidriekiančio už vienuolyno sienų. Netrukus prieiname senojo vienuolio buveine. Pasirodo tai nedidelis kambarys iškirstas uoloje. Praveria vienuolis savo duris ir pamatau  spartietiškai įrengta būstą. Rankos mostu pakviečia atsisėsti ant lovos. Taip ir padarau. Klausiamai į ji Pažvelgių. Tas atsikrenkšti ir sudeda rankas laiveliu.
- Labai atsiprašau už savo ne taktą. Bet per visa ta laika taip ir nepaklausiau kuo jus vardu. 
- Vadinkite mane tiesiog Gintaru – Nusišypsoju.
- Gal gali gerbiamas Gintaras papasakoti daugiau apie ketvirta mūsų mokytojo tiesą?
- Galiu pasakyti tik tiek, kiek mano karma leidžia. -Trumpam nutylu. – Pradžioje žmogui pasirinkus išsivadavimo kelią, jis irgi turi formuoti savo karmą. Kaip įeina, taip ir turi išeiti. Bet tai yra šudha karmą. Tai yra kai žmogus, kuria gera, šviesia karmą. Iš pradžių jis negali nusimesti karmos. Turi kurti gera karmą. Tai yra gyventi pagal dora ir sąžine. Sekančiame etape, kai jis suvokia save, ne kaip šita fizini kūną, kaip ne jausmus, ne reakcijas. Kaip ne atminti, kaip ne įsivaizdavimą, kaip ne kas patinka ar nepatinka. Tada praktiškai jis sustabdo karmos kūrybos procesą. Tai yra nebekuria karmos. 
- Labai dėkui mokytojau Gintarai už pamokimus. Įsidėmėsiu aš tai ir mėginsiu išgyventi.
- Aš ne mokytojas ir prašau manęs taip nevadinti. Man dar ne duota mokytojauti. Galiu tik dalintis tuo ką pats gaunu. Mes visi esame kažkieno mokiniai ar pasekėjai vieno ar kito mokimo. Ir tie kurie prisiima mokytojavimo kelia, prisiima ir savo mokiniu karmas, kurias turi išdirbti per save. Jeigu jie nesugeba to padaryti, jei anksti gali palikti šita pasaulį ir pradėti viska nuo pradžių kitame gyvenime. Mano dabartinis etapas neleidžia būti mokytoju. O tik keliautoju link savęs. Ir savo dabartinėje kelionėje esu palydovas tos, kuria vadinate karmos valdove. O kodėl sakykite prašom, o kodėl jus ja taip vadinate?
Senasis vienuolis atidžiai mane išklausė ir susimastė. Po keliu minučių prabilo:
- Pirma karta Karmos Valdove, pamačiau tokia, kokia ji yra dabar, kai dar buvau dar visai mažas vaikas. Kiek man žinoma, tris kartos prieš mane, ja visada matė tokia kokia ji yra dabar  Atrodo kad laikas jos neliečia. Tiesa per paskutines dienas kai ji yra su jumis ji net pajaunėjo. Ar pas jus nėra nerimo, kad jus, kaip ir aš susensiu, o ji vis išliks tokia pati nemirtinga ir nuostabiai graži?
- Ne. – Nusijuokiu ir papurtau galva. Mes jeigu ir mirsime, tai abu kartu ta pačia dieną, o gal net minute. Aš jos neapleisiu nei sekundei.
- Jus jos vos neseniai neapleidote - Taikliais pastebi garbus senolis - O dabar turite atstatinėti savo jėgas. Todėl nebūkite tikras savo ateitimi. Nes ji gali bet kada pasikeisti jums padarius vienoki ar kitokį pasirinkimą, priėjus savo gyvenimo kryžkelę.
Mes dar kuri laika bendraujame ir kalbame apie likimo vingius. Po keliu valandų Abhimikar pasiūlo eiti miegoti, o ryte prisijungti prie kitu vienuoliu daryti rytine mankšta. Man plaukai pasišiaušia. „Pamenu kad kažkada mačiau per internetą kokios ten pas juos mankštos. “ Linkteliu galva ir atsistoju nuo lovos. Mes išeiname į nakties skraiste uždengta kiemą. Šalia mūsų dūrų stovi pora mokiniu su fakelais. Jie Abhimikar nurodymu, mane nulydi į „medaus kopinėjimo“ kambarį ir nusilenkę palieka prie jo dūrų. Pradarau jas.
- Štai aš jau ir namuose. – Pareiškiu garsiai pamatęs ant siūbuojamos lovos kaip kate susirangiusia Žavingąja.
- Puiku. Ateik čia „šventasis“ – Su ironiją ji pasikviečia artin pliaukštelėjusi delnu šalia savęs. – Tikiuosi ta tavo ugnis nesudegins manęs. – Pajuokauja. 
Gūžteliu pečiais. „Galima pagalvoti kad aš ja kontroliuoju ir kad ja galima užgesinti. “  Prieinu prie jos ir atsisėdu šalia. Ji kuri laika mane žvilgsnių tyrinėja.
- Ar tik nesusireikšminai po viso to kas įvyko? – Ji įdėmiai žvelgdama į mane pasiteirauja.
- Tu manai kad aš po viso to kas įvyko mano sąmonėje save sureikšminsiu? Tu rimtai to manęs klausi? – Nustebęs kilsteliu antakius.
- Gali ir susireikšminti. Nes suvokti kažkokius dalykus ir išgyventi juos kasdien yra skirtingi dalykai. Kartais žmonės net išgyvendami tokius dalykus pradeda per daug sureikšminti savo reikšmingumą juos supančiam pasauliui. Ir atsižvelgus į tai, kad kuri laika tu pas tave buvo nepilnavertiškumo sindromas, tai pilnai gali būti kad pasiduosi į priešinga puse, kad kompensuoti tai.
Linkteliu galva.
-  Na taip. Tai būtu logiška iš manęs to  tikėtis. Bet kai turiu tave, tai reiškia kad esu kažko vertas.
- Dar ir kaip esi vertas. – Žavingoji nusijuokia. – Tik to iki galo nežinai. O dabar tave pamokinsiu vienos technikos. Kaip sukaupti savyje milžiniška energijos potencialą.
- Tu kalbi apie Reiki? Bet mane tas gąsdina. – Atsilošiu atgal nuo jos.
- Žmonės tai įvardija kaip „Reiki“ bet jų žinios toje srityje kaip tu vaikų kurie tik mokinasi raides. Tai ką pamokinsiu yra kur kas daugiau. Ir čia yra kaip tik puikus pasaulis tau ta išmokti ir dar ta tavo ugnis duos gera pradžia vidinei tavo transformacijai. Todėl pradedame.
„Na ir dienelė man šiandien. Galvojau pamiegosiu apsikabinęs Žavingąja kaip tame miške, o čia reikia mokintis. “ Pagalvojau. Ir tai buvo paskutinės pašalinės mintis šia naktį. Žavingoji ne tik mokino intensyviai mane energetiniu dalykų, bet ir atlikinėjo manipuliacijas su mano energetiniais kanalais, čiakroms ir meridianais. Per visas tas praktikas, auksinė ugnis tarsi persimetė iš išorės į mano vidų. Todėl jau kai išaušo rytas jaučiausi visiškai išsekintas ir tuo pačiu pilnas jėgų. Nes mano organizme buvo daug kas pakeista. Bet Žavingoji pareikalavo kad pamiegočiau. Nes taip reikia mano organizmui kad iki galo įsisavintu visus pasikeitimus. Gal bučiau taip ir neužmigęs, bet Žavingoji žinojo kai kuriuos būdus, nuo kuriu bet kuris vyras greitai užmiega. Tiesiog padėjo mano galva sau ant kelių ir glostė, taršė švelniai mano plaukus kol mane įveikė snaudulis. Ir kai atėjo Abhimikar manęs, aš kietai miegojau. Kaip vėliau sužinojau iš Žavingosios, tai senasis vienuolis labai stebėjosi pamatęs, kad mano kūnas net pajaunėjo penkeriais metais per viena naktį.
Pagaliau prabudau. Jaučiuosi pakankamai gerai. Net savotiškai lengvesnis ir pilnesnis jėgų nei paprastai. Apsidairiau. Žavingosios mūsų namelyje nėra. „Ko gero ji kažkur išėjo savo moteriškais reikalais. Tik įdomų kur ji dingo? Gal eiti jos paieškoti? Tiesa. Abhimikar žadėjo man kažkokias treniruotes. Reikia eiti jo paieškoti“ Viska apmastęs išeinu iš mūsų lizdelio. Kažkur girdžiu vienuolius šūkaujančius. Matyti daro savo pratimus. Nueinu į ta pusę. Nespėjus prieiti iš už namo kampo išneria Abhimikar ir pamato mane. Jo veide visiška ramybė. Jokio susierzinimo pėdsaku kad pavėlavau į treniruote.
- Gal gerbiamas Gintaras, gali mane palydėti? – Sudėjęs rankas pagarbiai manęs pasiteirauja.
- Gerai. – Linkteliu galva.
-  Mane nusiveda prie didžiulio seno akmeninio šulinio apaugusio kerpėmis kažkur penkių metru diametru ir uždengtu mediniu dangčių.
- Padėk pakelti ji. - Paprašo mano vedlys.
Įtempęs savo jėgas šiaip ne taip ji truputi nukėlėme į šoną. Pažvelgiau į vidų. Šulinys buvo toks gilus kad be tamsos nieko nepamatau.
- Chm.. - Numykiu - Spėju atsidūrus jo gelmėje galima net dienos metu matyti žvaigždes virš galvos.
Krūpteliu pastebėjęs, kokiu skvarbiu žvilgsniu mane perveria tamsios Abhimikaro akis.
- Negi šitos žinios irgi iš bendro išprusimo? – Nepatikliai pasiteirauja.
- Aha - linkteliu galva – Pamenu, kad kažkur skaičiau, kad viena tautos išminčiai taip stebėdavo žvaigždes net dieną.
- Stulbinančios jūsų žinios jaunuoli, stulbinančios - Sumurma senasis vienuolis. – Mes busime jums labai dėkingi, jeigu surasite būda kaip nusileisti į pati jo dugną ir atnešti dangaus nektaro. Prieš penkis tūkstančius metu, vienam atsiskyrėliui pavyko ta padaryti ir tada jis įkūrė šita vienuolyną ir sukūrė šventykla. Tuo vandeniu yra apšviesta mūsų mokytojo ir įkūrėjo statulą. Dangaus nektaras tada atneštas jau baigiasi ir jeigu mes jo negausime... – Senasis vienuolis sunkiai atsidūsta. – Tada mūsų mokytojo ir įkūrėjo šventykla paskęs tamsoje ir bet kas galės prieiti prie jo šventu kojų.
Senasis vienuolis nutyla ir su viltimi žvelgia ką pasakysiu. Susimastau. „Nieko sau užduotis. Ir kaip man ta padaryti? Gilumas to šulinio ne mažiau kaip keli šimtai metru. Jau nekalbant, kad tokioje gelmėje gali nebūti oro, o vietoje jo - nuodingos dujos. Na reikės kažką sugalvoti. Reikalas rimtas“ Staiga man į galva ateina viena mintis. Bet nusprendžiu kol kas neskubėti ir gerai apmastyti ja.
- Pagalvosiu ką padaryti. – Pažadu jam.
Vienuolis man nusilenkia ir ranka parodo kad sekčiau paskui ji toliau. Netrukus mes prieiname prie olos iš kuriuos trykšta smarki vandens čiurkšlė ir krenta į nedidele įdaubą. Palei uola matosi siauri laipteliai vedantis žemyn. Mes nusileidžiame jais, vinguriuodami palei uola kol patekame į nedidele baltais akmenimis grysta aikštele. Pamatau kad akmenis vietose smarkiai apsitrynę. „Tai ženklas, kad čia jie tarsi čia Šoulino vienuoliai, treniravosi metu metais, savo kovos technikas“ pagalvoju, bet ši karta prikandu liežuvi. Užtenka siurprizu vienuoliu vyresniajam. O tai įtars mane kažkuo negeru, už per dideli žinojimą.
- Čia kiekviena ryta treniruosimės. - Skvarbiai į mane žiūrėdamas pasako, tarsi lauktu komentaru iš mano pusės. - Atlikinėsime tam tikrus pratimus. Spėju jus numanote kokius?
Nusprendžiu kad kartais geriau apsimesti durnelių. Protingu ne visi labai mėgsta. Todėl nutaisau protinga veidą ir lepteliu kvailyste.
- Darysime rytine mankšta. Visokius atsilenkimus, atsispaudimus ir ranku sukimus.
Iš senojo vienuolio akių dingsta skvarbus žvilgsnis. Jis atlaidžiai nusišypsoja.
- Kažkas panašaus. O dabar einame su manimi į virtuvę. Tikiuosi valgyti moki gaminti? - pasmalsauja
- Tik ne iš šitų produktu kuriuos mačiau darže. – Papurtau galvą - O šiaip esu neprastas virėjas.
- Įdomu ko jus dar nemokate. - Sumurma garbusis.
- Skraidyti realybėje bet ne sapne. Sapne nuo vaikystės skraidau. - Nusijuokiu
Abhimikar taip ir sustingsta. Paskui greitai atsigręžia.
- Ką dar mokate sapne? – Iš jo balso girdžiu kad ji suintrigavo mano atvirumas. Bet kažkodėl pajuntu ir nerimą tuo pačiu.
- Praktiškai viska apie ką galima tik pafantazuoti realybėje. - Abejingai gūžteliu pečiais.
- Nebandėte gerbiamas Gintarai, čia kažką iš savo sugebėjimu panaudoti? – Jo balse išgirstu sunkiai slepiama nerimą.
- O kam? - Nusijuokiu - Aš juk nesapnuoju.
- Kas žino, kas žino... - Mįslingai sumurma senasis vienuolis ir pasisukęs nusiveda mane toliau į vienuolyno labirintus.