Kantrybė

Kantrybė, man regis,
yra tokia zona, kurioje gyvena monotonijos,
būsenų ornamentai – ir vagys
formų vienas iš kito ir veidrodžiai. Tyla daugiatonė. Jos

lengvinanti valanda trumpina kelią. Tas
ėjimas juo, beje, neturi pabaigos,
kartoji, na gerai, dar žingsnelis, dar keletas,
o tada tikslas arčiau. Tai guos.

Panašiai bangos prie jūros.
Lūžta beveik vienodai, bet muzika tai.
Minčių stalaktitai. Kažkas ieškos jų, ras 
ir viską surašys. Galvosi – vis dar tebeskaitai.