Dabar

obuolių riedėjimo nuo obelų tolyn metas.
Kuo toliau, jei
tik įmanoma. Taip saliutų šviesos į šonus metas.
Arba paukščiai. Kai po jais, žaidžiančiais debesį, keliauji.

Taip tikėjimai ir žinojimai išsisklaido mitais.
Ir niekam nė motais.
Nes mintys maitinasi dinamitais.
Langai stiklais rengiasi šarmotais.

Ir požemiuose dauginasi aklosios pasekmės.
Visko, kas tik turi kvapą, kainą ir gylį.
Visko, kas bus. Ir jau vyko tąsyk. Nes
niekų geldos net ne lyg skilę.

Dabar melo pavasaris, melas žydi –
netiesų alėjos, norų sodai, iliuzijų vejos.
Planai sudaužyti,
perdažyti troškuliai, tirštėjantis vėjas.