Tyla prieš audrą ir kiti dalykai

Neegzistuoja nieko, kas nebūtų ženklas. Nieko.
Tyla, audrai artėjant – įspėjantysis aiškiausiasis „prieš“.
Nenorėjimas reiškia ratilus minčių vandenyje. Ko
negalima ignoruoti, neišvengiamai įsirėš.

Taip, žinoma kraujuos. Nebūtinai ilgai ir smarkiai.
Kai kurie dalykai, ypač bereikšmiai, tokie gražūs jie,
jog kiek kartų matei, tiek užsimerkei,
košia šviesą sau atminties vitražuose.

Susimastymas reiškia praėjusį kažką.
Didžiausia tikimybė – laiką. Bet nebūtinai.
O jeigu žiūrėjime drumsčiasi raiška,
staiga supranti, kad ne drumzlės tenai.

Greitkelis, tuščia, ženklų jokių.
Tokia situacija taip pat signalas. Be to dar klausia –
kodėl nesijuokiu,
atsitrenkęs kaktomuša į kaliausę.

Juokas yra ženklas griūties.
Kaip ir verksmas. Kaip ir pats niekas. Tik
niekuomet neaišku, kada jis priartės.
Todėl ir ženklų nebuvimą skaityk.