Nežinojimo jūra

Nežinojimo jūroj rūke
salos išnyra, smėlio truputis ir uolos,
o vidiniai balsai, rėkią –
štai kur gerai bus papuolus –

kaip visuomet klysta. Be
abejonės tai žemė. Nors nieko nepažadėta.
Ji vis tiek išliks nuostabia –
dieną giedra, o naktį žvaigždėta.

Niekas nieko taip ir nesužinos.
Mažmožiai, kiek jų bebūtų
ir kokios prigimties gležnos,
nusiplaus ir liks pėdsake putų.

O atoslūgiai, vos
trumpesni už potvynius, tvarkys tai,
kas neapibrėžtą laiką gyvuos.
Na o potvyniai bus taip pat ne statistai.