Apie niekada

Drėgna ir vėsu. Vėl gatvės liūdi.
Blakstienos stiebiasi į tavo akis, karkartėmis saulę pabučiuodamos
arba mėnulį smaugdamos (mat užstoja tavo kambario langą)
pasiklydau~
Nors sapnuose esi neregistruotas, tradicijos išlieka vistiek:
pašventintos ašarom dainos, prilipusios prie kaklo, negaliu nuplėšt (smaugia)
vaitoju išgirdusi paistalus iš visos širdies
bėgu sustabarėjusi į tavo rankas (vėjui ištiestas)
taip gera grįžti atgal, ten šilta ir nestabilu..
langai atviri krentančioms žvaigždėms.
užuodžiu tą beskonį rūpestį peleninėj~
suglumau~
tavęs nebūta be tikslo..
išmokei pabėgti neprašomai
dainuoti užmerkus akis į kitą pasaulį
kartoti sau dieną naktį, kad skausmo tvaikas išsisklaidys..
parodei besiplaikstančią laimę ir privėręs nagus užtraukei užuolaidas.
nutirpo mintys..
miriau~
reinkarnavausi į savo pačios šešėlį..
nepavyko nugremžti kvailo įpročio
meilė gremėzdiškai sliūkina dugnu.
kartkartėmis tyliu apie tave naktimis (taip švelniai ir su blankia pašaipa..)

~esi "niekada" ir "visada" viename asmenyje..