Sprogstantis eilėraštis

Jau buvau pamiršęs,
kad lavoninėj
niekas nemiega,
krebžda krintantys
instrumentai.
Negyvas kraujas
nenori išsiveržti
susivaržęs,
tyliai šnabžda:
"tegu skerdžia".

Niekas neverčia
visi savo noru (arba be jo).
norėtų dar šiek tiek padainuoti,
bet nemato žalios
savo kaktos
(baigėsi šviesoforo elementai)
per užskleistus vokus
ir paralono smegenis
(visai jau suminkštėjo).

Taip vėl prisiminiau,
kad lavoninėj niekas nemiega.
Nemiga kankina,
meilė, neapykanta, troškulys ir pyktis,
dėl pavėlavusio traukinio,
suglamžytos suknelės
ir dingusios elektros srovės.
Dar kiek,
ir arbata atvės.
Šaukštelį cukraus -
taip saldžiau miegosiu.