Kelio pradžia

1. YRA LAIKAS

Yra laikas mylėti žvaigždes,
Yra laikas ten sodus sodinti –
Yra laikas širdies gelmėse
Tylomis dvasios žiedą auginti...

Ir neleisti ten masės pilkos,
Jos neleist tartum mirtino rūko,
Kuris žudo ir sodus žalius,
Ir žvaigždes nuskandina tarp ūko... –

Bet ateina diena, būtinai,
Kai širdis sualmėja šaltiniais
Dar stipriau, nei galėjai manyt
Ir šlaitai paplauti lyg griaustinio...

Lyg galybės dangaus, lyg žaibų...
Virsta, griūna – nebedengia nieko... –
Žiedą nešti tarp savo delnų –
Privalai jį parodyti šviesai.

Tiek gyvenęs savyj tarp žmonių
Tiek svajonėse viltį brandinęs
Trokšti tai!.. – gal tylėt pripratai?!. –
Gamtoje sklando širmų daugybės!..

Už anų tartum kaukė esi... –
Dar blogesnis... taip - ji sužaliuoja
Ir per laiką širdies gelmėse
Dvasios žiedas dainuoti nustoja...

2.

Štai atidaviau jus –
Čiupinėt,
Štai atidaviau jus –
Ratų teismui.
Pavargau su jumis –
Tyloje,
Nebenoriu –
Vienatvėje geismo...

Štai aš atskleidžiau jus –
Prieš visus.
Leidžiu liesti  jūsų –
Esybę... - - -
Tai atidaviau pats aš –
Save...
Taip – išduodu
Aš savo nuogybę.

3.

Pažiūrėk, brolau, į mane
Ir kalbėki – žodžiais kalbėki,
Kad stebėdamas juos burnoje,
Savo atvaizdą rasti galėčiau.

Kad galėčiau atrasti save,
Dar tikresnį nei veidrodis rodo -
Noriu justi –
                    ar kūnas tasai
Gyvasties gražios žemei priduoda?