Diena atrodo turinti
visus – reikalingus įvardinti eiline – atributus.
Atmetus veidrodyje vietoj Jūs – tu, trintį
su robotų judesius ir stiliuje kantri batus
nešiojančiais tipais, o šalia lygiagrečiai su įstatymu,
besiribojantį tabu rytą gauti alaus,
kad grįžtų į vaizdą intymu,
atrodo, kad niekas nieko neklaus,
nes tokią dieną viskas plokščia, išskyrus
detales, įprastai vadinamas Tai Privatu,
kai kiti dalykėliai paprasčiausiai išsyk įkyrūs
ir jiems tiesiog, deja, nebeliko kvotų,
namai šilti, sutvarkyti kambariai, gėlės
palaistytos, parašyti visi SMS‘ai,
paskirstytos į Rytoj ir Gal Poryt pareigėlės,
be to sukurptas ypatingas marinatas mėsai,
parašytas A 4 lape fragmentas novelės
apie nuobodulį, tekstas, tikėtina, geras,
nes nuobodus pakankamai – susivėlęs
veiksmas, šiltas vynas, užgesęs cigaras
ir taip toliau, aukštųjų dažnių ignoravimą
įsijungi, diena pabrėžtinai eilinė
atsipalaidavimas vyksta, trukdžius ravima,
laikas kedenamas lyg patalynė –
nuostabu. Nykštys ir smilius,
lyg laikytų voratinklio giją,
laiko planus – mažų mažiausiai septynmylius –
į ten, kur žaizdos iš anksto užgyja.