Raudonas sniegas

-Tiki meile?
-Ne
-Gaila. O į Dievą? Juk jis meilė.
-Ne. Jis tik fenomenas, kuris palengvina būtį, -absurdas.
-Tu visada viską paaštrini, kaip ir mūsų pirmą žvilgsnį.
-Tai nebuvo žvilgsnis, tai tik prisilietimas-dvasių susiliejimas.
-Nebūk tokia.
-Neesu. Aš bijau - prisirišimo, pašaipos, skausmo, gyvenimo.
-Tu bijai savęs.
-Bijau bijoti.
-Kvaila.
-Nekvaila.... o gal....

Tyla

-Aš mylėjau, karščiau už saulę, skaisčiau už leliją, stipriau už gyvenimą; aš tikėjau, buvau lyg kalinė, meilės ir tikėjimo kalėjime... Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kai aš buvau laiminga.
-O dabar? Nenori tokia būti?
-Turiu žaizdą, negyjančia, prisiminimai ją verčia plėstis. Ją įgyjau tame kalėjime.
-Leisk jai gyti.
-Nenoriu, vistiek ji vėl atsiras, didesne, skausmingesnė, gal net galingesnė už mane, o dabar aš silpna. Dabartinės žaizdos neskauda, tik kartais, retai... Ji visada bus, nes ji - dalelė manęs, nenoriu jos netekti, gyvenu, nes ji užsitrauks, tik tada, kada aš vėl busiu su JUO...
-Pavargai?
-Taip.
-Prigulk, tik nenudažyk sniego raudonai, žinau, kad nori.
-Aš noriu, kad žaizda užgytų, noriu ... JO
-Pasistenk, dėl manęs, savęs. Pavargau matyti juodą sniegą, o kai tu esi šalia jis baltas. Kaip tu.... gražus, tyras, skaistus.
-Pavargau... Viskas tik iliuzija - tu, aš, JIS, mūsų gyvenimas... Viskam yra pradžia ir pabaiga. Neliūdėk.
-Niekada.
-Lauk manęs, aš jau netoli. Juk tu tai JIS. Myliu...


Tu perbėgai delnu per mano veidą, pabučiavai ir palinkėjai geros kelionės, aš jau nebuvau su tavimi, bet viską girdėjau ir mačiau iš toli. Priėjęs prie lango, pažvelgei i raudoną sniegą  ir tariai:
-Aš - tai ne JIS. Myliu...