Sonetiškas eilėraštis

... taip, žinoma, turiu omenyje prasmių dermes,
o ne dermių prasmę – apie ją                                           
foliantai netelpa bibliotekose, štai kad ir mes,
tebešokame jau tyloje, baldus ratais apėję,
stipryn vis
vyzdžiams plečiantis, glaudžiamės
ir jei viena oda būtų medis, tai vinys
kitoje pasiruošę jau ir pagaliau čia mes
pradedame: saga po sagos, apyrankė
po auskaro, kaspinas
po vėrinio, prakaito skaidrumu kvepi, renki
apgamus lūpomis, žodis Kažkas pinas
burnoje su žodžiu Taip, virš sąmonės
plevenančiu, o po ja gulinčiu putom,
o žodis Dabar yra tiesa, manęs
nematanti, lyg viskuo manyje būtum.

Lyg daugiau nei viskas po to baigtųsi.
Ir spalva po spalvos, tylant šviesai, slėptųsi 
Aukščiai slūgtų pakopom laiptuose,
Galai susitartų nesibaigti lieptuose.