Bartolomeo Beretta

Tai vyko tame periode – nesibaigiančiose šventėse –
apie kurį beveik jau papasakota pačioje pabaigoje,
jeigu ja
taip galima pavadinti nuobodybę, nes viskas buvo vientisa,

vienoda, drungna, nuobodu, pusiau uždrausta,
dar nežinojau, kad  prasidės visai neužilgo
naujas etapas, nieko gudraus ar aštraus.., ta
pati rutina, tik naujasis gama pluošto o gal šilko

kelias, kaip ten bebūtų,
pardavinėjau sapnininką, skirtą tik suaugusiems,
pirko jį puikiai, su kampučiuose lūpų putų
truputėliu arba blausa žvilgsniuose, kažką nesaugaus jiems,

visiems be išimties, norėjosi įsigyti, kad rytais
galėtų tikrinti lyg rebusus
ir įsiliepsnojusių sėkmių vidury, tais
beveik-beveik-jau atvejais, ūmai suzgribusius ir nustebusius,

koks nors netikslumas, bet esminis –
ESMINIS, didžiosiomis raidėmis, būtent didžiosiomis,
sutartis, garbę ir taisykles pamynęs,
turbūt nuleisdavo ant žemės tuos Ką, -Mes-Ožiuosimės?, -

anie galvodavo ir puldavo miegoti iš pradžių,
bandydami į sapnus įsivesti reikalingiausias detales, ak tos detalės..,
murmėdami panosėse – aš tik žaidžiu, tik žaidžiu,
buvau paprastas paprastų dalykėlių stalius,

tai kur mano sapnų tiesa? Kur antra serija?
Kai kurie turėdavo man pretenzijų, apgavai,
sakydavo, ypač tie, pirkę vieną knygą trise ir ja
dalindavęsi, kur niekalą tokį gavai,

primygtinai kartodavo, gražink pinigus,
tokiais atvejais išsitraukdavau gerų linkėjimų Beretta –
ir pasakydavau, kad tuoj iškviesiu kunigus, jiems dar neįmigus,
ir tuo dažniausiai viskas būdavo susiderėta.

O, mano brangus Bartolomeo,
tavo atžalų frigidiškumas lovoje nemigos laikais
mano prisiminimuose niekuomet niekam nepralaimėjo
ir žinau, kad tu ir dabar puikiai laikais.