du eilėraščiai

1.
Eilėraštis yra tokia vieta, kurioje pasivaikščioja mintis.
Ir atsiranda pojūtis, kad ji ne viena, kad jau kelios jos,
vėliau jau būrys, paskui minia jau.
Bet geresnis eilėraštis tas, kuriame mintis netrukdoma vaikščioti nori.
Juk muzika klausoma vengiant aplinkui triukšmų.
Taigi turime vietą ir einame vaikščioti. Matome parką.
Tvarkingos alėjos, gėlynai ir tvenkiniai,
apkarpyti krūmai, takeliai, atodangos, daubos. Ir pavėsinės.
Kita vieta. Brūzgynai, tankmė, samanos, medžių išvartos.
Miškas laukinis. O už jo pievos. Dar toliau mažas miestelis.
Kiek tokių vietų matyta anksčiau. 
Ir yra kelios traukiančios mintį sugrįžti. Vienos įtampom savo,
kitos vandeniu savo. Kitos šurmuliu, žaidžiančiu su tylomis.
Fonu gali būti paveikslai su savo spalvom, koncertas, bet ne
sonetų vainikas, Varnas arba Kalėdų žvaigždė. 

2.
Sėdime gaivinami dvelksmo vis dar ore               
tvyrančių žodžių reikšmių skambesio.
Padengto prasme permatoma, beveik nepadoria,
atrodo kažkam esi

per mažai pasiruošęs, tačiau tas kažkas
nelauks ir žinojime duobę
iškas,
į kurią nepasakymus mesim nudobę.