Endšpilis

Pagal juodai baltų langelių ribų
nusitrynimą ant šachmatų lentos
aišku, kas artėja. Pėstininku drebu.
Prieš pabaigą vėl. Po nežinau kelintos.

Vijoklių apsiaustyje bokštai. Žirgai žili. Ir mielai 
karalienei kalnai, slėniai, lygumos, upių uostai
testamente. O man vėliavų spalvų skarmalai,
supamasis krėslas – štai ko neturi sostai..,

mėgsta šilumą kaulai, malkos židiny,
meno knygos, poetų portretai, kaktusai,
albumuose nuotraukas žadini, eini
klausytis vardų, dieną ardai, naktį taisai,

rytą, kad jis blizgėtų, šveiti, vakarus klijuoji,
miršta pašto ženklai ir pats paštas,
teritorijų trumpėjančių kodų tyloj į jį
beldžiasi kažkas. Kas? Aš tas,

laikantis rankoj voką –
kaligrafiškai surašiau rudenį,
paragrafams šalta, gal šiek tiek liūdnoka,               
bet nieko, ištvers, užsigrūdinę.