Pabūgau...

NORAS MYLĖTI


Kai jūrą rudenio rūkai prikėlė,
Kai šėlo ji ir kranto smėliu drumstės,
Aš nugirdau sirenų lemtį
Ir atplyšau nuo žemės vėju...

Ir atplyšau, ir pakilau, ir leidaus
Kragu bepročiu į audringą bangą,
Ir jūros dvasios gaudė mano sparną –
Širdis tave – svaja greta turėti geidė...

Kai jūra šėlo, kranto smėliu drumstės,
Kada į kopas juodi dumbliai lipo, -
Nors gintarai lyg sodo slyvos,
Nokintos iš ramybės grumsto,

Lyg švyturiai sugrįžti šaukė-
Širdis greta tave – svaja turėti geidė,
Nes ji kaip žiedas be saulužės laimės
Nemato, nejaučia, negirdi...

Širdis greta, širdis svaja – širdis svajoj gyventi troško,
Kad virtų kraujas jaunumės, kad viesulai įdūkę švokštų... –
Ir stojos siena vandenų, atklojus dugno bjaurią esmę –
Aš pabūgau tamsių gelmių... – Ar tokį įdūkį iškęsti?..
_  _  _  _

Nurimo jūra, jos krantai –
Paleido dvasios mano sparną. –
Sirenos žavios rimtyje
Lyg niekur nieko keitė kalbą.