nespalvotas mano pasaulis

Liesi medžių pirštai
krapšto pilką dangaus plėvę.
Debesų kisieliuje varna
iš ten - į ten.
Dieve, netikiu.
Kaip musė putėsiuose
klimpsta, kapstosi sumintam sniege
susigūžus moters figūrėlė
juodu paltu.
Begėdžiai medžiai
pralupo dangų - klasėje sninga.
ant mano sąsiuvinyje
gyvenančių neginčijamų tiesų -
skaičių -
tirpsta taisyklingos snaigės,
paversdamos tikslumą
beformėm balom.
Dieve, o kas iš tiesų yra tikra?