Sutapimai yra absoliučiai normalu.
Jų grandinės – štai tai įtartina,
O jų sistemos – mistika, krūva prasmių skarmalų,
tik sukelia nerimą ir jį spartina,
ir tada pereinama prie atsitiktinumų,
pageidautina malonių,
priešingus praleidžiant, o kokį nors ūmų
akibrokštą paverčiant slėniu
vizijų su laimingų pabaigų horizontais,
tinka ir uostai su laivais, kaip gi be jų,
išplukdančiais tik tamson arba tik švieson tais
atvejais, kai ne tas pats kur.., arba link abiejų,
po to ateina eilė nors kažko stygiui, kai
iki nenormalumo niekas nesutampa
ir idėjoms pradeda slinkt plaukai,
ir susirenka mintys į kampą.