Sakmė apie ąžuolą

8. Senatvė

Prie pat didelio ąžuolo gulėjo pernai metų rudais lapų ruzgais aplipusi, didelė šaka. Jos storgalys atsirėmęs į kamieną, pro žaliuojančių alksnių tankmę, juodavo kaip pakeltas patrankos vamzdis, kurį, atsirėmusios į minkštą miško žemę, laikė kažkokia daugiakojė pabaisa — antraeilės šakos. Ant storo ąžuolo kamieno žiojėjo ruda ir patilžusi praeitos vasaros šakos lūžio vieta. Lūžimo vietoje mediena buvo trapi. Lūždama šaka nebeatplėšė nuo kamieno nei medienos, nei žievės plaušų, o nuskilo taip, tarsi kas ją būtų dailiai nukirtęs. Trapi bebuvo ir giliomis išilginėmis raukšlėmis išvagota žievė. Dar gyvos medienos ir žievės ląstelės buvo pavandenėjusios ir nelanksčios. Ąžuolo šaknys nebeturėjo jėgos skverbtis gilyn į žemę, ieškoti maisto. Senosios iš aplinkinės žemės buvo jau viską paėmusios. Ąžuolas gyveno pusbadžiu ir begalėjo laikytis tik trečdaliu kamieno ir nedaugeliu žaliuojančių šakų.
Praeito laiko ir geresnio gyvenimo prisiminimai, kaip paklydusios kapų liepsnelės blaškėsi pačioje, jau pradėjusioje apmirti medžio šerdyje. Jos šildė apmirštantį ąžuolą, kaip vaistai malšino lūžimų ir apmirimo skausmą…

*  *  *
Jau kelios dienos be perstojo pūtė drėgni ir šilti vakarų vėjai. Jie vis judino ir lankstė toli į šoną ir aukštį iškeltą vienintelę likusią ąžuolo šaką. Ji lingavo, traškėjo, o tarpais cypavo kaip seniai neteptos vaikų sūpynės. Iš viršaus atrodė, kad nebegalėdamas pakilti didelis juodas paukštis beprasmiškai plaka vieninteliu žaliu savo sparnu, nes jam pakilti nebėra jokios vilties. Nors ąžuolą užstojo vakarinis kalno šlaitas, bet jo šaką stiprus vėjas siūbavo vis plačiau, o jos atsitiesimas užtrukdavo vis ilgiau. Vėjo gūsiai ėjo vienas po kito ir šaka linko vis žemiau ir žemiau. Pagaliau tarp žaliojo ąžuolo sparno ir medžio kamieno ląstelės nuo ilgo supimosi ir šakos svorio pradėjo traiškytis ir trūkinėti, po truputį skirtis viena nuo kitos. Netrukus jos pradėjo slydinėti ir trintis tarpusavy, negyvi tarpeliai tarp jų pradėjo greitai didėti. Galų gale šakos suaugimo vietoje kamieno mediena ir žievė pradėjo skaidytis išilgai. Bet šaka, kad ir kiek nusvirusi, dar laikėsi, dar nesiskyrė nuo kamieno, nekrito žemyn. Tik po to, kai atskridęs labai stiprus gūsis pasuko šaką į šoną, tada sutrūkinėjusios medienos ląstelės išsiskyrė ir jau užteko šakos svorio, kad išretėjęs prisirišimas visai nutrūktų. Nežmoniškai sucypusi ir sutraškėjusi paskutinė didžioji šaka, visai atplyšo ir atsigulė ant žemės.
Ant ąžuolo kamieno rudavo laiptuota žaizda. Vasaros saulė per šią žaizdą sausino kamieno medieną, o lietus nemaloniai ją merkė. Nuo šilumos ir drėgmės, nors kol kas ir negiliai, požievis pradėjo šusti ir pūti. Aštrus šutimo kvapas viliojo miško muses ir drugius, visokiausius miško vabalus ir blakes. Tos negandos vis daugiau ir daugiau niokojo medį. Ąžuolas dar nepasidavė, ėmėsi iš visų jėgų — iš kraštų siaurino atsiradusias ir puviniu apėjusias žaizdas, bet trūko medžiagų, ryžtingumo ir energijos: mažai bebuvo lapų ir mažai jis bepaimdavo saulės energijos, šaknys vis mažiau benešė vandens ir maisto. Atneštas maistmedžiages išgyvenimui naudojo mažos ir gyvosios ąžuolo atžalos. Dėl to puvimas po truputį skverbėsi gilyn į mediena, slinko požieviu, o keliose vietose jau nusidrėkė ligi pat šerdies.
Nusilpęs ąžuolo kamienas nebegalėjo pernešti žiemos šalčių — šiaurinėje pusėje suskilo patrapėjusi žievė, į požievį sunkėsi vanduo, kuris šaldamas dar labiau platino įtrūkimus. Vis didesnis kamieno plotas pradėjo juoduoti. Kai kur tarp kamieno ir žievės atsirado tarpai, kur susikaupė tiršta, gliti, ruda puvinio masė ir jos vis daugėjo.
Vasaros viduryje daug kur žievė lengvai skyrėsi nuo kamieno. Pūstelėjus vėjui ir sausinant saulei, iš atstojusio požievio rūko rudos dulkės. Kur saulė ir vėjas nepriėjo, toliau kaupėsi ruda puvinio košė, o apie ją savo ribas piešė gelsvai žalias pelėsis. Medienoje savo takus ir urvelius drąsiai tiesė miško vabalai. Mirties ir ramybės rėžiai, vis plačiau apimdami požievį, smaugė ąžuolo kamieną vis ryžtingiau ir plačiau.
Jau baigė išlūžinėti visos aukštosios šakos. Kamieno viršuje styro aštrios buvusių šakų liekanos.
Ąžuolas ir dabar dar nėra visai bejėgis. Prie puvinio pakraščių tai vienoje, tai kitoje vietoje užsidega ir suplevena gyvybės ugnis. Čia plonu rando siūleliu ąžuolas ėmė ir uždarė jo plitimą. Negyvoji mediena pradėjo apaugti gyvu randu, nebeleisdama toje vietoje plisti puviniui, tarsi stumia jį iš medžio, siaurina jo dirvonus. Bet gyvybės apsireiškimas yra toks lėtas ir menkas, kad nugalėti pasklidusiam apmirimui prireiktų daug metų. Jeigu ąžuolui ir pavyktų ant kamieno užtempti ploną medienos sluoksnelį, tai vis tiek jis būtų jau ne stiprus medis, bet tik jo iškamša, apgaubusi po plona žievele trūnėsius ir tuštumą.
Po apdžiūvusias ąžuolo šakas šeimininkauja zylės, dažnai vis atlekia ir margasis mišką sanitaras — genys. Jie pešioja ir knibinėja ąžuolo žievę, o radę įtartiną urvelį, aštriu snapu pradeda kapoti suminkštėjusią medieną. Iškapotų duobelių ant ąžuolo šakų ir liemens yra gyva galybė. Aukščiau jau yra ne viena didesnė skylė, o iš jų galveles iškišę šnekučiuoja jau išperėti ir paugę varnėnai.
Pačioje kamieno viršūnėje, kur styro smailios šakų nuolaužos, iš žievės properšų išlindusios parazitinių grybų ausys. Jų šaknys požieviu pinasi kaip žemėlapių mėlynos upės. Tik jos kyla ne vien paviršiumi, bet yra sulindusios ir į pačią medieną. Dabar grybų kepurės matos iš tolo ir atrodo kaip įdomūs ir nematyti kamieno papuošalai.
Ąžuolas nebeturėjo jėgų bepasipriešinti negandoms ir, kaip vilkų užpultas ir ant šono pergriautas elnias, gyveno paskutines savo ilgo gyvenimo dienas...