Traukinys Vilnius-Klaipėda 2021.08.26

I

Mano kaimynas – jaunuolis rudom akim su pilka kepuraite,
susirietęs žiūri į savo laptopą, vis bando paleisti kažkokią programą
ir jam nesigauna.
Jis caksi ir skėsčioja rankom.
Valgo čipsus labai delikačiai, atkelia savo juodą kaukę, įsideda vieną į burną ir kramto labai lėtai, tarsi siekdamas sukelti kuo mažiau garso.
Vagonas siūbuoja ir man nepatogu rašyti.
Oras po kauke šiltas ir drėgnas; duslus.
Lango stiklu juda pavieniai lašai, įstrižai iš kairės į dešinę, primenantys peršviečiamus spermatozoidus.
Neskubėdami juda link lango apvado su juodais taškučiais.
Žalia, žalia, žalia, žalia. Už lango. Properša. Žalia.
Aš važiuoju nugara į priekį pilko vagono viduj.
Norėčiau sėdėti namie ant sofos. O dar geriau – gulėti. Su knyga ir arbata.
Bet važiuoju į Klaipėdą nugara į priekį.
Žmonės aplinkui žiuri į telefonus ir kompiuterius, tik mano žmona skaito knygą.
Man neramu. Aš jaučiuosi vienišas. Man neramu.

II

Vyras nuobodos kostiumu.
Jo megztukas pilkas, ir kelnės
pilkai melsvos, ir sportbačiai pilki, ir kuprinė juoda, ir
kompiuteris juodas, kurio ekrane, juodai baltam dokumente, jis žymi tekstą pilkai.
Didelės juodos ausinės dengia jo ausis.
Balta marškinėlių apykaklė kyšo
virš megztinio ir kaukė balta, tarsi nukirptas snapas.
Bet kuprinėje jis turi ryškiai žydrą gertuvę. Kaip netikėta.

III

Šiandien pilka diena
šiandien man prasta nuotaika
jaučiuosi prislėgtas ir nervingas
mane erzina žmonės ir aš
juos smerkiu dėl kvailiausių dalykų
kad moteris traukinyje šneką visą kelią
kad vyras apsirengęs pilkai ir
kad traukinys yra pilkas
kad vyras prie makdonaldo
siūlė mums pirkti rankinį
laikrodį ir pasakojo kaip
jam sunku gyventi
kad kraujo tyrimą iš manęs
pavėluotai paėmė ir
neatsiprašė
kad