Rašyk
Eilės (76097)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2581)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kiekvienas žmogus savyje turi viską, kas yra reikalinga laimei sukurti. Deja, nepakanka turėti. Reikia mokėti pasinaudoti tuo, ką turi. Dažniausiai žmonės yra nelaimingi todėl, kad nepakankamai energingai ieško savęs, pasirenka ir ryžtingai žingsniuoja ne tuo keliu, eikvoja laiką ir jėgas tam, kas nėra to verta. Kartais žmonės būna pernelyg drąsūs ir, siekdami savo svajonių, atsisveikina su savo sąžine, kuri ir daro žmogų žmogumi. Kiti priešingai – yra per daug sąžiningi ir jaučiasi neverti to, apie ką svajoja. Tad vieni gyvena pilnais plaučiais, kiti kenčia nuo neryžtingumo, tačiau, tikriausiai, pasaulyje nėra nė vieno, kuris neturėtų svajonių. Kiek ir kurios iš tų svajonių išsipildo – priklauso nuo mūsų pačių. Priklauso nuo to, kiek mes išdrįstame prašyti Dievo. Arba neišdrįstame.
Samanta niekada ir nieko neprašė daug. Ji niekada nedegė noru ką nors gauti čia ir dabar, visada manė, jog kantrybė – puikus būdas sulaukti to, ko nori. Tėvai išpildys bet kokį norą greičiau, jei taikiai lauksi, o ne varginsi juos nuolatiniais savo reikalavimais. Atsiradus seserims Samanta buvo neįtikėtinai rami. Ji nepastebėjo kaip tarp seserų pakilo įtampa, atsirado konkurencija ir prasidėjo, beveik tiesiogine šio žodžio prasme, kova už būvį. Ji buvo tarsi žvėrelis, gimęs miške be jokių išgyvenimo instinktų. Samanta tiesiog nežinojo kaip elgtis. Marija turėjo mamą, Sofija – tėtį. Samanta nesuprato kaip seserys taip greitai pasidalino tėvais ir ją paliko be nieko. Ji nesuprato ir to, kodėl tėvai tarsi nukrypo į atskiras stovyklas. Mama nuolat palaikė Mariją, tėtis mamos meilę kompensavo Sofijai, o Samanta tarsi buvo niekam nereikalinga. Seserys visada ir visur ją aplenkdavo. Viena šoko, kita buvo graži, o Samanta neturėjo nieko. Ji buvo stropi ir labai gerai mokėsi, bet jos talentas mokytis šeimoje kažkodėl nebuvo laikomas vertybe. Daug metų Samanta jautėsi beviltiškai, tarsi klaidžiotų kažin kokioje tamsybėje, bandydama atrasti neegzistuojantį būdą, kokią nors nežinomą sritį, kurioje galėtų aplenkti ar bent prilygti seserims. Ji nerado to, ko ieškojo, tačiau jos tamsoje užsidegė šviesa. Ir ta šviesa tapo maistas.
Išaušta rytas. Samanta pramerkia akis. Šiandien – matematikos kontrolinis. Keltis anksti rytais Samantai - sunku. Beveik kas rytą ją pykina nuo nuovargio. Paprastai ji visada ilgai vakaroja skaitydama knygas, todėl miegoti tenka mažai. Keldamasi iš lovos ji negali nepažvelgti į savo kojas. Jai dar tik trylika, tačiau vargu ar kas nors atspėtų jos amžių žiūrėdamas vien į jos šlaunis. Jos - labai storos ir jau nusėtos celiulito. Pirmą kartą pamačiusi šią odos problemą televizijos laidoje ji pamanė, jog su ja susidurs, ko gero, būdama pakankamai brandaus amžiaus, galbūt – pagimdžiusi vieną, kitą vaikelį. Ir štai – jai tik trylika, o celiulitas jau čia. Samanta pradeda savo dieną nuo dantų valymo. Ji įeina į vonios kambarį ir pažvelgia į veidrodį. Ne ką geriau atrodo ir kitos kūno dalys. Jos pilvas - didelis ir storas, rankos – taip pat. Nuo veido žemyn pamažu jau tįsta pagurklis. Skruostai - tokie apvalūs, jog sunku nusakyti tikslius jos veido bruožus. Kaip mėgdavo sakyti Veronika – visi stori žmonės yra panašūs vieni į kitus. Veronika ir Tomas, žinoma, nebuvo patenkinti faktu, kad jų dukra yra storas, sunkiai judantis, negražus ir nesveikas vaikas. Veronika stengėsi kontroliuoti kiekvieną, Samantos į burną įsidedamą, kąsnį. Seneliams ir kitiems pažįstamiems žmonėms buvo uždrausta Samantai pirkti saldumynus ir skanėstus, kuriuose yra miltų ir cukraus. Veroniką Samantos svoris skaudino labiau, nei ją pačią. Dėl tokios dukros išvaizdos Veronika kaltino save. Kita vertus, Veronika visada domėjosi sveika mityba, stengėsi namuose gaminti skaniai, sveikai ir išradingai ir ji nuoširdžiai nesuprato, kodėl daugiau niekas iš jų šeimos narių taip drastiškai nepriaugo svorio. Tačiau ji daug ko apie Samantą nežinojo. Daug ko apie Samantą ir jos nevaldomą meilę maistui nežinojo niekas.
Šiandien - sunki diena. Matematikos kontrolinis, po jo – dar kelios svarbios pamokos. Paskutinė iš jų - tinklinis. Samanta nekenčia tinklinio. Sportas jai niekada nepatiko. Ji nemėgo matyti savęs su sportine apranga. Tie sportiniai drabužiai tarsi sudarydavo jos akistatą su nesveika gyvensena ir visiška apatija gyvenimui, kurią ji jautė. Tinklinio mokytoja dažnai Samantą išleisdavo iš pamokos, nes buvo žmogiška ir suvokė, kad ši pamoka mergaitei – tikra kančia. Taip atsitinka ir šį kartą. Prabėgus visoms kitoms pamokoms, Samanta atsisveikina su savo bendraklasėmis, besirengiančioms tinkliniui, ir palieka mokyklą. Ji nukeliauja į vieną prekybos centrų, esančių netoliese. Ten ji nusiperka tai, ko labiausiai norisi: kelias bandeles su kumpiu, vieną didelį pakelį bulvių traškučių, pakuotę mėgstamiausių šokolado batonėlių, buteliuką limonado ir... Vidutinio dydžio stiklainį majonezo. Visą tai ji nešasi į vietą, kurioje mėgo leisti laiką, tikrą savo poilsio oazę. Visai netoli Gruzevskių namų buvo vaikų darželis. Jo teritorijoje buvo didžiulis kiemas. Kieme buvo didelis fontanas, daug karstyklių vaikams, kelios smėlio dėžės, daug medžių, krūmų, įvairių augalų. Pačiame kiemo kampe medžiai buvo tankiausi. Iš vienos pusės dengiama medžių, iš kitos – gana aukštų krūmų virtinės, buvo vaivorykštės formos karstyklė. Samanta gana dažnai čia atklysdavo, užsiropšdavo ant tos karstyklės ir visiškai atsipalaiduodavo. Ji čia lankėsi jau ne pirmus metus ir gana dažnai. Dar niekas niekada Samantos čia nebuvo matęs. Čia ji jaučiasi visiškai saugi. Saugesnė, nei namuose. Čia ateina ir šįkart. Užlipusi ant karstyklės ir patogiai įsitaisiusi, ji lengviau atsikvėpia. Visiškai mėgautis maistu ji galėjo tik būdama viena ir tik tada, kai buvo įsitikinusi, jog jos niekas neužtiks. Ji puikiai suprato, kad bet kuris žmogus, išvydęs tai, kaip ji mėgaujasi maistu, tikrai sutriktų. O tada prastai pasijustų pats ir priverstų susigėsti ją. Ji lėtai praplėšia maišelį, į kurį buvo susidėjusi bandeles su kumpiu. Savo svaiginančią kelionę per maloniausių skonių jūrą ji pradeda nuo jų. Ji taip pat išsitraukia majonezo stiklainį ir šaukštą, kurį visada nešiojosi slaptame savo kuprinės skyrelyje. Ji užtepa storą majonezo sluoksnį ant pirmosios bandelės. Atsikandusi vos kartą ir pajutusi, kaip šviežia bandelės tešla su majonezu paliečia liežuvį, ji iš karto tampa laimingesnė. Suvalgius pirmą bandelę ima atrodyti, jog viskas bus gerai. Su dar didesniu džiaugsmu, nei pirmąją, ji taip pat ima valgyti antrą bandelę. Jos tokios gardžios... Maistas – nuostabus dalykas. Maistas niekada nenuvilia, jis neskriaudžia, nepyksta, nesmerkia. Maistas yra tarsi draugas, kuriuo gali pasitikėti. Suvalgius visas bandeles Samantos skrandyje nuskęsta ir trečdalis stiklainio majonezo. Tada ji imasi traškučių. Bulvių traškučiai buvo tas maistas, kurį labiausiai kritikuodavo Veronika. Ji gąsdindavo Samantą ir kitas dukras tuo, kad dažnai valgant traškučius galima susirgti vėžiu. Jos manymu, kepant traškučius kepėjai nekeičia aliejaus ir vienoje jo partijoje iškepa labai daug traškučių. Samanta nežinojo ar visi tie mamos pasakojimai apie traškučius yra tiesa. Kaip ir dauguma vaikų ir paauglių, Samanta beveik niekada negalvojo apie savo gyvenimo trukmę ir sveikatą. Tačiau ją buvo galima užgauti dėl svorio. Samanta save laikė tikra baidykle. Ji puikiai suvokė tai, kad jos kūnas atrodo pasibaisėtinai. Tačiau tam, kad kūnas būtų gražus, reikia daug pastangų. Paprastai svorio ji nebeatsikratys niekada. Jei norės tai padaryti, turės atsisakyti viso, savo mylimo, maisto ir pradėti sportuoti. Tai, ko ji labiausiai nekenčia, turėtų pakeisti tai, ką labiausiai myli. Tarp sveiko gyvenimo būdo ir ilgos kančios Samanta dėjo lygybės ženklą. Jei ji tam ir ryžtųsi, kas iš to? Ji turėtų gražų kūną. O kam jai reikalingas gražus kūnas? Kokios naudos jis jai atneštų? Vargu, ar ji jausis laimingesnė tiesiog žvelgdama į veidrodį. Žvelgimas į veidrodį laimę suteikti gali nebent Marijai. Pastaroji gali valandų valandas veidrodyje grožėtis savo plaukais ir mamos lūpų dažais padažytomis lūpomis. Kartais ji įsispirdavo į mamos aukštakulnius, apsivilkdavo kokią nors suknelę ir staipydavosi prieš veidrodį tiek laiko, per kiek Samanta suspėdavo perskaityti keliolika knygos puslapių. Samantai grožis visada reiškė mažai. Ji norėjo būti graži tik tam, kad įtiktų aplinkiniams. Grožio pasaulis Samantos paauglystės metais neabejotinai priklausė lieknoms gazelėms. Ji norėjo atitikti visuomenės formuojamus grožio standartus. Tiksliau, jai būtų patikę juos atitikti. Tačiau Samanta žinojo, jog jai, greičiausiai, niekada nepakaks nei noro, nei jėgų, nei valios tam, kad tai pasiektų. O maistas... Jis teikia laimę čia ir dabar. Jis keičia mintis, įkvepia gyventi. Bulvių traškučių maišelis sparčiai tuštėja. Kartu su traškučiais tirpsta likęs majonezas. Baigusi traškučius ji imasi šokoladinių batonėlių. Samanta mylėjo beveik visą maistą, tačiau jos numylėtinis neabejotinai buvo majonezas. Su juo ji valgė net ir saldžius gaminius. Pirmasis šokoladinis batonėlis, kurį ji ketina suvalgyti, negailestingai ištepamas storu majonezo sluoksniu lygiai taip pat, kaip bulvių traškučiai ir bandelės prieš tai. Šokoladas, lipni karamelė, saldus sausainis ir... Majonezas. Skonis, tikrai vertas pasislėpti darželio kieme ir skirti laiko malonumui. Samantai visada buvo gaila limonado. Ji pirkdavo jį kas kartą, tačiau niekada neišgerdavo viso. Puspilnį buteliuką tekdavo išmesti pakeliui į namus, nes namuose tokie gėrimai buvo draudžiami. Kartą Samanta buvo paslėpusi tokį buteliuką savo kuprinėje, tačiau ten jį netikėtai surado mama. Bėgant metams, Veronika vis labiau piktėjo ir agresyvėjo ir kiekvienas konfliktas su ja buvo vis baisesnis ir sunkiau išsprendžiamas. Tą kartą ji skaudžiai sutrenkė Samantai per ranką. Pareiškė, jog, jei pajuto skausmą, turėtų daugiau limonado nepirkti. Samanta suprato tik tiek, kad mama nenori matyti limonado, taigi namo jo nebesinešdavo. Tačiau ką mama jai gali padaryti čia, saugioje slaptavietėje? Viską suvalgiusi ir susipakavusi šiukšles Samanta dar kurį laiką pasėdi ant karstyklės. Atsirūgusi ji pagaliau nulipa ir patraukia namo. Pakeliui atsikrato įkalčių – išmeta šiukšles ir puspilnį limonado buteliuką į konteinerį.
Ar karšta Samantos meilė maistui – priklausomybė? Tą dieną ji nieku gyvu nebūtų šito taip pavadinusi. Kartais mėgautis skaniu maistu – tai laisvas pasirinkimas kartais užsiimti tuo, kas suteikia laimės. O gal tai – laisvas pasirinkimas vergauti maistui? Iš tikrųjų Samanta negalvojo, kad jos ir nesveiko maisto romanas tęsis visą gyvenimą. Kada nors, suaugus, palikus tėvų namus, pradėjus savarankišką gyvenimą, kuriame ji bus tokia, kokia nori būti, darys tai, ką nori daryti ir turės savo namus – erdvę, kurioje nereikės nieko nuo nieko slėpti ir niekuo apsimetinėti, ji jausis rami. Kada nors ji susikurs tokį gyvenimą, kuriuo galės džiaugtis. Samanta tikėjo, jog kada nors ateis tokia diena, kai jai nebereikės maisto tam, kad jaustųsi laiminga.
2021-09-29 08:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-17 16:08
AngryWife
Susiskaitė labai švariai. :)
Išsamiai išdėstytos mintys, vidiniai išgyvenimai. Man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą