Bus kaip buvo

Nė velnio nebus viskas gerai. Maniau, meilė išgelbės pasaulį mano ir ši mintis vertė jaustis gyvu, kad ir kokia prasta situacija šiuo metu yra susiklosčiusi sviete. Deja, jos gleby vakar, prieš miegą sulaukiau žodžių, kad negaliu leisti sau jos įsimylėti. Noriu pykti, matomai ir turėčiau, nes mudviejų veiksmai vienas kitam siuntė visai kitas žinutes. Bučiniai, ilgi apsikabinimai, nesikelimai iš lovos kiaurą dieną, besišypsančios akys kurios viens į kitą užsižiūri vis per ilgai. Būta daug akimirkų, kuomet jaučiausi tiesiog išnaudojamas, tačiau nenoriu sau prisileisti šios minties, nes tai ne ji. Nežinau kuo tikėti, ar protu teigiančiu kuo greičiau atsiriboti emociniu ryšiu nuo jos, nes anas gali labai stipriai nueiti nachui ar širdies, kuri visom keturiom veržiasi josios link, nepaisant skausmingų padarinių.

Dešimt metų atgalios sutikau panašią personą, tik labiau išprotėjusią. Likau sužavėtas, visą energiją nukreipiau jos link. Leidome laiką nuostabiai, kasdien, kas valandą. Tai truko keletą metų per kuriuos buvau išduotas, mat ji prasidėjo su geriausiu mano draugu. Nesupykau, tačiau praraja atsivėrė. Toliau palaikėme glaudžius ryšius, pakolei ji vėl grįžo į mano glėbį. Bet praraja vis dar žiūrėjo į mane. Tuomet buvo dar vienas vaikinukas, ir dar vienas ir tada dar vienas mano draugas. Panirau pats į santykius, tačiau deja, ne su tuo žmogumi. Tai prarijo penkerius metus, o prarajos akys vis labiau ir labiau žibėjo.

Pirmoji mergaitė kurią buvau pamilęs prieš 12 metų, pabėgo pas kitą. Patyręs tai netekau sąmonės ir pirmą sykį apturėjau panikos priepuolį -- nepatiko.

Atsižvelgiant į šią jautriąją mano pusę ir kad esu dar vis gyvas, ne nuostabu, kad nebejaučiu emocijos, nebejaučiu gyvenimo. Viešpats matyt analgetikų suleido dūšėn, o gal tai tik alkoholio perteklius.

Bet ne pykstu, negaliu, būtų nesąžininga.

2021. 09