Ar dar vis pamojuoji tolstantiems laivams, paukščiams, nosis
prie autobuso langų priplojusiems neklaužadoms, visiems,
iš tikrųjų nežinantiems, kaip tolyn vyniosis
jų kryptys, ar spigins, ar žvilgsnius pavėsyje sems
aksominė prieblanda, ar tyla poliruos valandas,
ar šurmuliai tokių smulkmenų nepripažins ir priepuoliais
lyg fejerverkais tiesiog tęsis, ar stačia galva lendąs
į visur triukšmas nesismulkins kur dešinė ar kairė, o paleis
pūgom savo idiotiškų spyglių spiečius ir kris
isterijon dėmesio nesulaukęs, o rudenio rytmečių miglos, į rūką
susiklijuojančios, iš tikrųjų iki Nors-Į-Akį-Durk tirštės, kol šiaurys
jas drasko ir lapeliais reklamų pašto dėžutėms bruka,
ar vis dar mojuosi iš minios oro uosto pasitinkančiųjų salėj
asmeniui, kuris turi išeiti iš nesimatymų muitinės,
ar siųsi keiksmus ten jį tardančiai Tikrinimo vasalei
ir jos gizeliams, ar žodžiai emigruos iš kalbos buitinės
į karo zonų kalbą, asmeniui tam nepasirodžius,
ar tebegalvoji, kad vynas mažiau pavojingas negu stiprieji
ir lėčiau plauna galvojimo suodžius,
ar dar su kiekvienu sąrašu – kalčių siaurėji,
o vendetų tinsti, ar oda tiesiog jau atsisako plonėti,
ar jau nebežavi jaudulio dviprasmybės,
ar vis dar tuščios teatrų ložės tavo lornete,
ar vis dar nieko neįsikibęs.