Tęsinys, kurio neturėjo būti...

Tęsinio čia neturėjo būti. Visiškai. Bet galiu papasakot kas buvo toliau.

Kitą dieną (penktadienį) sėdėjom pas kitą draugą. Gretimam kambary sedėjo jo tėvai ir kalbėjo:
- Tie vaikai jau tokie savarankiški... – sakė mama.
- Taip. Jie labai greitai suauga, - atsakė jai tėvas.
O mes, nekreipdami dėmesio į tėvų buvimą netoliese, sedėjom ant grindų ir gėrėm degtinę užsigerdami šampanu ir užkąsdami batonu. Kambaryje tvyrojo tyla ir kažkoks skaudus nusivylimas. Jo buvo tiek daug, kad atrodė jog sunku net kvėpuoti. 
Važiuojant pas tą draugą, paskambino mūsų Psichas. Nežinau kodėl skambino būtent man. Pasakė... Yra jaunimo organizacija, kuriai atidavėm viską. Laikėm ją savo namais, o jos narius – draugais. O dabar... Mus išmeta. Kaip paprasčiausias šiukšles. Nors mes ir prikėlėm tą sušiktą organizaciją iš pelenų. Tyliai mes neišeisim.
Taigi sėdim ant grindų. Baigiasi batonas ir kažkas išeina į parduotuvę. Sakė, paims dar butelį degtinės ir butelį šampano.
Suskamba kažkieno mobilus telefonas. Skambina vienos draugės mama. Į draugės namus atvažiavo jos Psichas. Tas, kuris padarė ir paliko. Ir tas, kurio mes nepriimam atgal. Mergina išsigandusi. Jos mama irgi. Vis dar sėdim ant grindų ir tylim. Iš parduotuvės grįžta batonas, šampanas ir degtinė.
Vėl suskamba telefonas. Nežinomas numeris. Atsiliepiu. Skambina Psichas.
- Pakviesk maniškę, - tiesiog įsako jis.
- Kalbėsi? – kreipiuosi į draugę ir purtau galvą: „Nekalbėk“.
- Kalbėsiu.
Psichas piktas. Garsiai rėkia ant savo merginos. Visi girdim.
- Kur esi? – klausia jis. – Staigiai varai namo.
- Aš pas draugę. Mokausi.
- Kur ta draugė gyvena?? Aš tuojaus atvažiuoju!
- Nereikia....
Neištveriu. Atimu telefoną iš draugės.
- Mes gi mokomės! – sakau Psichui. – Pats pabandytum chemiją pasimokyt. Ne tavo nosiai! (Psichas mokosi profkėj)
Numetu ragelį. Visi vėl tyli. Draugė tyliai kūkčioja. Ji dabar negali grįžti namo – prie jos durų stovi BMW tamsintais langais ir laukia. Bijom visi.
Užmiegam pusę trijų nakties.

Grįžtu ryte. Tėvai nė nepaklausia pas ką nakvojau. Tėtis tik pakelia akis nuo laikraščio:
- Kas iškrito šiąnakt? – paklausė. – Šaldytuve yra alaus.
- Niekas neiškrito. – šypsausi. – Alaus nenoriu.
Tą dieną atėjo suvokimas. Žiaurus suvokimas, kad liko tik kovoti. The mind is clear – nusiunčiu žinutę draugei. „me too“ – gaunu atsakymą. Širdyje ramu. Kaip ir savižudžiui, kuris žino, kad tikrai nusižudys. Ir nebebijo. Su viskuo susitaiko.
Žiūriu į savo atspindį veidrodį ir verkiu.
Iš laimės.
Įdomu...
Kodėl??