Dykuma (redaguotas variantas)

Smėlis. Saulė. Karštis. Šaltis. DYKUMA. Gyvybė, tik gerai prisitaikiusi prie jos įstatymų. Jokios žalumos. Visada taip buvo?

***

Pakyla vėjas. Nuneša dalį smėlio. Po truputį atsidengia uolos. Gyvybės, žalios gyvybės užuomazgos atsiduria arčiau išorės.
Užplaukia pasiklydęs debesėlis, paskui jį kitas ir dar vienas. Dangų apdengia pilkas pamušalas. Visa dykuma atsidūsta, sukruta. Jaučia permainas. Braudamasi per atsiminimų sienas dar labiau atidengia žemę.
Po dienos kitos prapliumpa lietus, lyg kam išvertus kibirą. Likusį smėlį pradeda ataluoti vandens lašiukai. Dykuma vis priešinasi. Prisimena. Nors tikrasis jausmas - skausmas išpustytas vėjo.
Galiausiai ir paskutinės geltonos kruopelės pasitraukia.
Dykuma pakeičia veidą į plynę. Kietą lyg akmuo, neleidžiančią prasiveržti džiaugsmo kruopelytėms, nors visom savo porom traukia gaivumą. Tačiau ateina metas kai ir ji atlyžta, suminkštėja. Tuomet, nedrąsiai ir atsargiai jos kūną padengia žali džiugesio ir meilės ūgliukai. Dar po minutėlės išleidžia lapelius. Galiausiai visai įsidrąsinę - žiedus.
Kur bepažvelgsi žalia laimė pasipuošusi raudonais, geltonais, baltais vainikais.
Plynė pakeičia veidą į žalią lygumą.
Išskyrus centre, širdyje. Ten vos ne vos, atsargiai kalasi daigelis. Iš lėto, milimetras po milimetro. Patikrindamas ar tikrai čia tas metas kai jau reikia išlįsti ir pradėti pasitikėti. Lapelis po lapelio stiebiasi aukštyn. Galiausiai pakilęs aukščiau už visus kitus, pradeda krauti žiedą.
Lietus liovėsi. Saulė vėl zenite. Sudygę ir išskleidę žiedus, be kovos pasiduoda.
Žalia lyguma miršta užleisdama vietą plynei. Kuri iš paskutiniųjų kovodama saugo širdį su didžiausiu augaliuku. Sunkiai atsidūsta.
Neatlaikydama kovos pradeda virsti akmeniu. Širdyje esantis žalumynas pradeda merdėti nespėjęs išskleisti žiedo. Saulei sudeginus paskutinį lapelį, plyne nusirita skausmo banga. Vėjas pradeda nešioti smėlį. Širdies stiebelis nuvirsta žemyn.
Plynė miršta užleisdama vietą dykumai.
Piktai ir negailestingai. Ji pasipuošia uolomis, kad apsaugotų plynę ir žalią dykumą bei paliktas gyvybės užuomazgas nuo vėjo ir net lietaus. Visą savo kūną, širdį apdengia smėliu. Daugiau nė vienas lašelis nepaklius giliai. Tol kol nesudūlės uolos.