Labai greitai liežuvio galiuku
tarp lūpų kampučių makaluoti,
žvilgsnį užtrenkti batiskafo liuku
ir tegul nyra į matinį plotį
transo gelmių, pirštams rankos kairės
maigant stygas įsivaizduojamo Stradivarijaus,
o stryką laikanti dešinė iškrės
centimetro amplitudės mirgesį, varį jaus
minorai, orui tikrinant labirintus trimituose,
ar vos
šypsodamasis kartu su vėjo gūsiais tremi, tuose
gūsiuose įstrigusius, drugelius arfos
virpėjimo, stiebiasi vyno taurė, kojelė jos
tampa siūlu, užtenka vyną stebėt ir mylėti,
spalvos tirštį kuždant, prisiminti kažkur Italijos
pietuose dangų, po kuriuo kukli paletė
čerpių, marmuro, laurų – visi
atspalviai sulėtinti, mieguisti,
jauna kaimietė važiuoja dviračiu, debesy
jos mintys taip pat. Įdomu būtų ten pasikuisti.